Skip to content

Lelija – kvapni vasaros gražuolė

Lelija – kvapni vasaros gražuolė
Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Lelija (lot. Lilium) – labai išvaizdi ir svaiginančiai kvapni vasaros gėlė. Tai lelijinių (lot. Liliaceae) augalų šeimai priklausantis, daugiametis svogūninis augalas, į Europą atkeliavęs iš tolimosios Japonijos ir Kinijos.

Žinoma daugiau nei 100 lelijų rūšių, kurios pagal tarptautinę klasifikaciją suskirstytos į 9 grupes.  Vienos jų yra laukinės, natūraliai augančios gamtoje, kitos – sukultūrintos ir auginamos kaip kraštovaizdžio puošmena. Sukultūrintos lelijos pradėtos auginti prieš kelis tūkstančius metų. Baltoji lelija (lot. Lilium candidum) – pirmoji sukultūrinta lelijų rūšis. Iki šių dienų yra išvesta daugybė hibridinių lelijų veislių.

Dažniausiai lelijos yra aukštaūgiai augalai. Priklausomai nuo rūšies, jos gali būti nuo 50 iki 200 cm aukščio. Lelijų lapai lancetiški, vienų rūšių platesni, kitų – siauri. Lelijos pasižymi didele žiedų įvairove. Skirtingų rūšių lelijoms būdingi skirtingų spalvų žiedai – balti, rožiniai, geltoni, oranžiniai, raudoni… Žiedų dydis taip pat skirtingas – nuo gana smulkių iki labai stambių. Lelijos žiedas sudarytas iš 6 į išorę išlenktų žiedlapių. Vienų lelijų žiedai svyra žemyn ir primena varpelius, kitų – iškelti į viršų, primena taurelę, ar trimitą. Dažniausiai lelijos žydi vidurvasarį, tačiau yra ir ankstyvesnių, ir vėlyvesnių veislių. Suderinus jas gėlyne, puošnūs lelijų žiedai gali džiuginti nuo vasaros pradžios iki pat rudens. 

Lietuvoje augančių lelijų rūšys

Daugumai lelijų rūšių Lietuvos klimatas yra per šaltas. Tačiau yra apie 10 rūšių, kurios gali augti mūsų kraštuose.

Lietuvoje natūraliai gamtoje auga viena rūšis – miškinė lelija (lot. Lilium martagon). Tai europinė rūšis, auganti drėgnuose, ūksmingose, tačiau šiltose vietose. Miškinė lelija užauga iki 1 metro aukščio. Žydi tamsiai rausvos spalvos, kekiniais, stiebo viršūnėje sutelktais žiedais. Žydėjimo laikas – birželis ir liepa. Augalas turi nuodingų savybių.

Lietuvoje augančių lelijų rūšys

Gėlynuose dažniausiai auginamos šios dekoratyvinės lelijų rūšys:

Raudonoji lelija (Lilium bulbiferum) – viena populiariausių Lietuvos darželiuose auginamų lelijų. Puikiai peržiemoja lietuviško klimato sąlygomis. Ši lelija užauga iki 60–80 cm aukščio. Jos lapai siauri, pailgi, žiedai sukrauti kekėmis, stiebo viršūnėje. Žiedai vidutinio stambumo, nukreipti į viršų. Dažniausiai būna ryškiai oranžiniai su rudomis „strazdanėlėmis“ žiedlapių vidinėje dalyje. Žydi birželio ir liepos mėnesį.

Baltoji lelija (Lilium candidum) – pirmoji sukultūrinta lelijų rūšis, kilusi iš Viduržemio jūros regiono ir  Vakarų Azijos. Nors yra labai puošni ir kvapni, Lietuvoje auginama vis rečiau. Ši lelija užauga iki 1 m aukščio. Jos lapai lancetiški, ryškiai žali, žiedai sukrauti stiebo viršutinėje dalyje, putliomis ir gausiomis kekėmis (nuo 5 iki 20 žiedų). Žiedai baltos spalvos, stambūs, taurelės pavidalo, labai kvapnūs. Žydi birželio pabaigoje ir liepos pradžioje.

Tigrinė lelija (Lilium lancifolium) – savo išvaizda kažkiek primena raudonąją leliją. Ši lelija užauga iki 100–120 cm aukščio. Jos lapai ryškiai žali, lancetiški, siauri. Žiedai sukrauti kekėmis, stiebo viršūnėje, svyrantys žemyn. Žiedai būna įvairių spalvų – oranžiniai, geltoni, balti, raudoni. Žiedlapių vidinė pusė gausiai išmarginta rudais taškeliais. Tai – pagrindinis šios rūšies lelijų skiriamasis bruožas. Žydi birželį ir liepą.

Siauralapė lelija (Lilium tenuifolium) – ši lelija užauga iki 60–70 cm aukščio. Jos lapai siauri, pailgi, ant stiebo išsidėstę retai. Žiedai sukrauti stiebo viršutinėje dalyje, pavieniui, svyrantys žemyn. Žiedai smulkūs, ryškiai oranžiniai, arba sodriai rausvi.

Karališkoji lelija (Lilium regale) – savo vardo verta, kvapni ir prabangiai atrodanti lelija. Užauga iki 80–150 cm aukščio. Šios lelijos lapai ryškiai žali, lancetiški. Žiedai sukrauti stambiomis ir gausiomis kekėmis (iki 20–30 žiedų), stiebo viršutinėje dalyje. Žiedai stambūs, taurelės pavidalo, nukreipti į viršų. Žiemojimui būtina pridengti. Žydi birželio ir liepos mėnesį, baltos, purpurinės spalvos, ar margais žiedais. 

Henrio lelija (Lilium Henryi) – kiek kuklesnės išvaizdos, aukštaūgė rūšis. Užauga iki 80–200 cm aukščio. Šių lelijų lapai ryškiai žali, vidutinio platumo, lancetiški. Žiedai sukrauti stiebo viršutinėje dalyje, retomis kekėmis. Žiedai smulkūs, svyrantys žemyn, oranžiniai, ar gelsvų atspalvių. Žydi birželio ir liepos mėnesį.

Formozinė lelija (Lilium formosanum) –  aukštaūgė rūšis, užauganti iki 70–200 cm aukščio. Šios lelijos lapai tamsiai žali, siauri, lancetiški. Žiedai sukraunami viršutinėje stiebo dalyje, pavieniai, vidutinio stambumo, trimito pavidalo, nukreipti žemyn. Žiedai baltos spalvos, išorinėje pusėje su rausvomis juostelėmis. Žiemojimui būtina pridengti. Žydi rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį.

Lelijų auginimas gėlynuose

Lelijų auginimas gėlynuose

Lelijos, kaip ir pridera gražuolėms, yra kiek įnoringos gėlės. Tačiau jei patenkinami svarbiausi lelijų poreikiai, jos nesunkiai auga ir džiugina savo išskirtiniais žiedais.

Vieta. Lelijoms reikia parinkti saulėtą ir šiltą vietą. Šiuos augalus tinka auginti pietinėje pusėje. Gražiam lelijų žydėjimui reikia 6–8 valandų per dieną tiesioginės saulės šviesos. Lelijų neturėtų užgožti kitų augalų ar pastatų paunksmė. Toje pačioje vietoje lelijas reiktų auginti ne ilgiau kaip 5 metus.   

Dirvožemis. Visų rūšių lelijos gerai augs puriame, vandeniui laidžiame ir derlingame dirvožemyje. Daugumai lelijų tinka lengvai rūgšti ar neutrali dirva. Baltoji lelija geriau jaučiasi šarminiame dirvožemyje. Visos lelijos netoleruoja ir neauga šlapioje, įmirkstančioje žemėje. Tokioje aplinkoje šių gėlių svogūnėliai tiesiog supūva.

Sodinimas. Geriausias laikas lelijų sodinimui yra rugpjūčio mėnuo (pirma pusė, ar vidurys). Sodinama į išpurentą, saikingai mineralinėmis trąšomis praturtintą dirvą. Į sodinimo duobutę patartina įberti smėlio ir jame „įtupdyti“ svogūnėlį. Duobutės gylis turėtų būti apie 25 cm, o tarpai tarp svogūnėlių apie 15 cm. Patartina sodinti 3–5 svogūnėlių grupėmis, taip lelijos ne tik gražiau atrodys, bet ir neišguls. Pasodinus gausiai laistoma, patartina mulčiuoti.

Lelijų priežiūra

Laistymas. Geram lelijų augimui reikalingas nuolat drėgnas, tačiau ne šlapias dirvožemis. Lelijos laistomos prie šaknų, nepilant vandens ant lapų ir žiedų. Gausiau augalus laistyti reikia po persodinimo ir žydėjimo periodu.

Tręšimas. Lelijų dirvožemį keletą kartų per metus galima praturinti organinėmis trąšomis (humusu, lapine žeme, perpuvusiu mėšlu). Rekomenduojama 1 m² naudoti apie 8 kg organinių trąšų. Pertręšus lelijų svogūnėliai tampa neatsparūs ligoms ir šalčiui. Tačiau auginant baltąsias ir karališkąsias lelijas mėšlo naudoti nereikėtų, jos šių trąšų netoleruoja. Papildomai dirvožemį galima apibarstyti medienos pelenais. Jie sustiprina augalo „imunitetą“, skatina didesnių žiedų formavimąsi. Vegetacijos periodu kas dvi savaites lelijos saikingai tręšiamos mineralinėmis, fosforo ir kalio turinčiomis trąšomis.

Nužydėjusių lelijų priežiūra. Kai lelijos baigia žydėti (dažniausiai rugpjūčio mėnesį), reikia nukirpti stiebą, tačiau būtina palikti apatinę lapų skrotelę. Šių lapų nuimti negalima tol, kol jie nepradeda džiūti, nes per lapus augalas kaupia medžiagas, reikalingas žiemojimui ir sekančių metų žydėjimui. Vėlyvą rudenį lelijas reikia ruošti žiemojimui – nurinkti nudžiūvusius lapus ir užpilti mulčiu. Šalčiui jautresnes rūšis (pavyzdžiui, karališkąsias, formozines lelijas) reikia pridengti kruopščiau – eglišakėmis, šiaudais, ar pan.

Peržiemojusių lelijų priežiūra. Pavasarį, kai pradeda kaltis lelijų daigai, reikia supurenti žemę ir saikingai patręšti azoto turinčiomis trąšomis. Augalus taip pat reikia palieti ir atnaujinti mulčio sluoksnį.  

Lelijų sodinimas ir priežiūra gėlynuose

Lelijų auginimas vazonuose

Yra išveista žemaūgių lelijų veislių, tinkamų auginti vazonuose. Patalpose lelijos gali žydėti bet kuriuo metų laiku, bet geriausiai žydi vasarą. Šiltuoju metų laiku lelijoms reikia gryno oro, todėl jas reikia išnešti į balkoną ar terasą. Žydinčioms lelijoms reikalingos atramos, nes stiebai gali neatlaikyti žiedų svorio. Kaip ir gėlynuose, taip ir patalpose auginamoms lelijoms svarbu užtikrinti tinkamas augimo sąlygas.

  • Sodinimas. Svarbu parinkti tinkamo dydžio vazoną – jis turėtų būti ne mažesnis kaip 20 cm skersmens. Vazono dugne būtina įrengti gerą drenažą iš keraminių šukių, akmenukų, kriauklelių ir pan. Dirvožemio sluoksnis turėtų sudaryti maždaug pusę vazono. Pasodinto svogūnėlio viršūnė turi likti žemės paviršiuje. Dirvožemis turi būti gerai sudrėkintas, tačiau ne šlapias. Kas du metus lelijas reikia persodinti. Geriausias sodinimo laikas – pavasaris, tačiau galima ir rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį.  
  • Dirvožemis. Kaip ir gėlyne auginamų lelijų atveju, vazone dirvožemis turi būti purus ir derlingas. Labai tinka organinėmis medžiagomis praturtintos žemės ir smėlio mišinys.  
  • Vieta. Vegetacijos periodu lelijai reikia daug šviesos ir šilumos. Todėl laikyti ją reikia atitinkamoje vietoje. Vasarą augalą patartina išnešti į balkoną, ar terasą ir pastatyti gerai saulės apšviečiamoje vietoje.
  • Laistymas. Per visą lelijos vegetacijos periodą žemė turi būti nuolat drėgna. Svarbiausia augalo neperlaistyti ir nepalikti užsistovinčio vandens. Padėkle po vazonu susikaupusį vandenį reikia išpilti. Lelijoms reikia ir vidutiniškai drėgno aplinkos oro, todėl kartas nuo karto jas reikia švelniai nupurkšti vandeniu. Nužydėjusias lelijas laistyti reikia rečiau, tik tiek, kad dirvožemis būtų drėgnas. Ramybės periodu laistyti nereikia. 
  • Tręšimas. Vazonines lelijas gausiau tręšti reikia nuo vegetacijos pradžios iki pradedant žydėti. Tuo laikotarpiu jos tręšiamos kartą per savaitę. Žydinčias lelijas tręšti reikia rečiau – kartą per dvi savaites. Geriausia rinktis specialiai lelijoms subalansuotą trąšų mišinį.
  • Ramybės periodas. Lelijai nužydėjus reikia nukirpti jos stiebą, tačiau kuriam laikui palikti lapus. Rudenį ir žiemą lelijoms reikalingas ramybės periodas. Žiemoti augalas gali vazonėlyje, perneštas į tamsią ir vėsią patalpą. Arba svogūnėlius galima išimti iš vazono ir laikyti rūsyje, išdėliotus ant sudrėkinto smėlio. Svarbu, kad lelijų svogūnėliai per žiemą nesudžiūtų. Apdžiūvusius prieš sodinimą pavasarį reikia pamirkyti vandenyje.
Lelijų auginimas vazonuose

Lelijų dauginimas

Lelijas galima dauginti įvairiais būdais – sėklomis, dukteriniais svogūnėliais, stiebo, ar lapų auginiais. Tačiau ne visi šie dauginimo būdai vienodai gerai tinka visoms lelijų rūšims.

Daugumą lelijų galima užsiauginti iš sėklų, kurių galima įsigyti prekybos vietose, ar internetu. Į purų ir subalansuotą daiginimo gruntą sėklos sėjamos ankstyvą pavasarį (galima ir rudenį). Daiginamoms sėkloms reikia sukurti šiltnamio efektą – indeliai pridengiami ir laikomi tamsioje, 20–25 °C temperatūros patalpoje. Gruntas turi būti reguliariai drėkinamas. Pasirodžius daigeliams, vazonėliai pernešami į šviesią vietą. Jų augimui per parą reikalinga apie 12 valandų trukmės šviesa, todėl gali tekti naudoti ir papildomą apšvietimą. Pasirodžius dviem tikriesiems lapeliams lelijų sodinukai išpikuojami. Į nuolatinę vietą persodinami rugpjūčio mėnesį.

Paprasta lelijas dauginti iš dukterinių svogūnėlių. Tai daroma lelijoms peržydėjus, kai pašalinamas išdžiūvęs stiebas ir kai augalai persodinami. Iškasus (arba iš vazono išėmus) lelijos svogūnėlius, nuo jų atsargiai atskiriami „vaikučiai“ su atskiromis šaknelėmis. Prieš sodinant juos galima pamirkyti silpname kalio permanganato tirpale. Kai kurios lelijos, pavyzdžiui, raudonoji, svogūnėlius žydėjimo pabaigoje subrandina ant stiebo. Jie dauginami lygiai taip pat, kaip ir žemėje susiformavę svogūnėliai.

Dauginti lelijas galima ir iš stiebo viršūninių lapų. Tam reikia nupjautus lapelius iki pusės susmeigti į smėlį ir reguliariai drėkinant laikyti vidutiniškai šiltoje vietoje. Maždaug per du mėnesius šie lapai suformuoja šakninius svogūnėlius. Jie išpikuojami į atskirus vazonėlius ir auginami iki persodinimui tinkamo laiko.

Baltąją ir karališkąją leliją galima padauginti iš stiebo. Peržydėjusios lelijos stiebas ištraukiamas iš svogūnėlio ir horizontalia padėtimi, maždaug 15 cm gylyje užkasamas į smėlį. Geriausia tai padaryti šiltnamyje, ar inspekte. Stiebas svogūnėlius išaugina maždaug per 10 dienų. Tuomet jie išpikuojami ir laikomi iki tinkamo persodinimui laiko.

Lelijų dauginimas, ligos ir kenkėjai

Lelijų kenkėjai

Nusilpusius ir skurstančius augalus lengviau apninka kenkėjai.

  • Dažniausiai lelijas puola amarai, tripsai, ar voratinklinės erkės. Šie vabzdžiai labiausiai plinta esant šiltam ir sausam orui. Jie deda kiaušinėlius apatinėse lapų pusėse, sparčiai dauginasi ir minta augalo sultimis, paveikdami tiek lapus, tiek stiebus bei sutrikdydami visą augalo vystymąsi. Su šiais kenkėjais kovojama augalus purškiant žaliuoju sodo muilu, arba insekticidais, pavyzdžiui, karbofoso tirpalu.
  • Lelijų lapais maitintis mėgsta sraigės ir raudonos spalvos vabalai – lelijiniai lapgraužiai. Nuo šių gyvių lelijas galima apsaugoti juos renkant, sudarant kliūtis prie augalų patekti (aktualiau sraigėms), naudojant masalą, arba atbaidančias priemones. 
  • Lelijų svogūnėlius puola svogūninės muselės. Jos dauginasi tarp svogūnėlių lukštų ir naikina svogūnėlio šerdį. Kovai su šiomis muselėmis efektyviausia pasitelkti fosforo organinių junginių pagrindu pagamintus insekticidus, pavyzdžiui, fosfamidą. Šiuo tirpalu reikia apdoroti kenkėjų paveiktus svogūnėlius.

Lelijų ligos

Dėl netinkamų auginimo sąlygų ir ypač dėl perteklinės drėgmės lelijos suserga grybelinėmis ligomis. Todėl jau pačioje lelijų vegetacijos pradžioje galima imtis profilaktinių priemonių, padėsiančių jų išvengti. Prieš sodinant lelijų svogūnėlius galima pamirkyti kalio permanganato tirpale. Šiuo tirpalu lelijas galima palaistyti pavasarį. Nuo vasaros pradžios iki rudens lelijas profilaktiškai kartas nuo karto taip pat galima nupurkšti fungicidais.

Dažniausiai lelijos suserga kekeriniu puviniu. Šiai ligai plisti ypatingai tinka lietinga ir vėsi vasara. Ant susirgusių lelijų lapų atsiranda rusvos dėmės, kurių centrinė dalis tampa blyški. Šios dėmės plečiasi, ilgainiui apima visą lapą, pereina į stiebą, augalas ima pūti. Pažeistas augalo dalis, arba visą augalą reikia sunaikinti, o likusius gerai nupurkšti fungicidais.

Tam tikros grybelinės bakterijos sukelia lelijų svogūnėlių puvinius. Ant pažeistų svogūnėlių lukštų atsiranda vandeningų dėmelių. Ilgainiui jos virsta minkšta grybine mase, svogūnėliai suminkštėja ir skleidžia nemalonų kvapą. Sergantys sudžiūvę svogūnėliai pasidengia rausvos spalvos pelėsiu. Deja, bet tokius svogūnėlius belieka sunaikinti.

Lelijų naudingosios savybės

Gal kiek netikėta ir mažiau žinoma, tačiau lelijos turi ir įvairių naudingų, gydomųjų savybių. Labiausiai jomis pasižymi baltoji lelija. Sveikatinimo tikslais lelijos, ypač Rytų tradicinėje medicinoje, naudojamos nuo seniausių laikų. Azijos virtuvėje lelija naudojama ir kulinarijoje – salotoms, garnyrams ir kt.

Lelijų naudingosios savybės, nauda sveikatai

Lelijų nauda sveikatai

Lelijos pasižymi raminamuoju, antiseptiniu, priešuždegiminiu, skausmą malšinančiu poveikiu. Džiovinti lelijų žiedai yra veiksmingas diuretikas bei padeda esant vidurių užkietėjimui. Lelijų tinktūros, aliejai, tepalai naudojami įvairiems negalavimams gydyti.

  • Reguliuoja širdies ritmą, stiprina širdies raumenį. Arbata, paruošta iš lelijų žiedų, valo kraują.
  • Tepalai naudojami nudegimams, žaizdoms gydyti, padeda užkirsti kelią rando susidarymui.
  • Padeda gydant akių ligas (pavyzdžiui, konjunktyvitą), mažina akių jautrumą.
  • Lelijų vanduo tinka gydyti dantenų ir burnos gleivinės uždegimą.
  • Lelijų aromaterapija mažina nerimą ir dirglumą, padeda esant nemigai.

Lelijų preparatų nepatartina vartoti nėščiosioms, ypač artėjant gimdymo laikui, nes jie gali paskatinti gimdos susitraukimus.

Lelijų nauda grožiui, sveikatai

Lelijų nauda grožiui

Lelijos labai tinka veido odos priežiūrai – ją drėkina, ramina ir pasižymi senėjimą stabdančiu poveikiu. Šių gėlių produktai, naudojami kasdienėje veido odos priežiūroje, padeda jai išlikti elastingai, drėgnai ir lygiai. Lelijų vertingų produktų galima pasigaminti ir namuose.

  • Lelijų veido tonikas ruošiamas iš saujos šviežių, susmulkintų lelijų žiedų ir stiklinės distiliuoto vandens. Po dviejų parų šis lelijų antpilas perkošiamas, įpilamas valgomasis šaukštas hamamelio hidrolato ir keletas lašų norimo eterinio aliejaus. Šį toniką reikia laikyti sandariame inde, šaldytuve ir sunaudoti per dvi savaites.
  • Lelijų veido kaukė ruošiama iš saujos šviežių lelijų žiedų, šaukšto medaus, šaukšto natūralaus jogurto ir 1 kiaušinio baltymo. Lelijų žiedai susmulkinami iki vientisos masės, atskirame inde sumaišomi kiti ingredientai ir į juos įmaišoma lelijų žiedų masė. Kaukė tepama ant veido, laikoma apie 20 minučių ir nuplaunama šiltu vandeniu. Naudojama kartą per savaitę.

Labai vertingas yra lelijų eterinis aliejus. Jį galima naudoti aromaterapijai, tepti problemines odos vietas, lašinti į kasdienį kremą taip sustiprinant jo drėkinamąjį poveikį. Lelijų eterinį aliejų galima naudoti ir plaukų ir augimo skatinimui bei jų stiprinimui.

Šaltiniai:
https://www.almanac.com/plant/lilies
https://www.longfield-gardens.com/article/8-tips-for-growing-better-lilies/
https://www.epainassist.com/articles/benefits-of-lily-flower
https://www.femina.in/beauty/skin/flowers-and-their-skincare-benefits-108249.html
https://avenuesixty.com/how-to-use-the-lily-flower-in-your-skin-care-routine

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.

Rekomenduojamas video

Pasidalinkite su drauge ar draugu:
0 0 balsai
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Inline Feedbacks
Rodyti visus komentarus
0
Norėtųsi Jūsų minčių, pakomentuokitex