Pakalnutė (lot. Convallaria) užburia savo ryškiu aromatu, žavi baltais žiedų varpeliais. Ją galime sutikti tiek savaime augančią miške, tiek ir puoselėjamą gėlyne, sode ar kieme. Ši gėlė Lietuvoje paplitusi gana plačiai. Pakalnutė kitaip dar vadinama angelo skambučiais, gegutės gobtuvėliu, gegužio zvaneliais, glasida, konvalija, gludučiu, lanišiumi, baltaisiais kankolėliais, skambalėliais, skambutėliais, ožkabarzde, ožkaliežuviu. Botaninis pakalnutės pavadinimas Convallaria kilo iš lotyniško Lilium convallium, kas išvertus reiškia „slėnio leliją“.
Pakalnutės siejamos su tyrumu, švelnumu, ištikimybe, meile ir kitais pakiliausiais jausmais. Šios gėlės populiarios daugelyje kraštų, su jomis susiję gausybė įvairių tautų legendų. Pasak vienos iš jų, Šventos Marijos ašaros, kurias ji praliejusi ant Šventojo Kryžiaus, virtusios pakalnučių žiedais. Kita legenda byloja, jog pakalnutės atsiradusios iš Švento Jurgio kraujo lašų, pralietų kovoje su drakonu. Senovės romėnų mitologijoje pakalnutės buvo siejamos su augmenijos ir medžioklės deive Diana. Esą kartą Diana pasiklydusi nepažįstamame miške, kur gyvenę faunai pradėję ją persekioti. Diana pabėgusi nuo jų, tačiau deivė taip ilgai ir greitai bėgusi, jog jos kūnas pasidengęs kvapnaus dieviško prakaito lašeliais. Šie lašeliai kritę ant žemės ir jų vietoje išaugusios stebuklingos gėlės – pakalnutės.
Pakalnutė – daugiametis žolinis augalas
Pakalnutė priklauso smidrinių augalų šeimai. Paplitusi Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Tai ne tik dekoratyvinis, bet ir vaistinis bei nuodingas augalas.
Pakalnutė yra daugiametis, žolinis, 25-30 cm aukščio augalas. Turi gulsčią, šliaužiantį šakniastiebį. Stiebas briaunotas, belapis. Išaugina du arba tris pamatinius lapus. Lapai ilgakočiai, nusmailėjusia viršūne, lankiškai gysloti. Jie siekia 8-21 cm ilgio ir 5-6 cm pločio. Lapai žaliuoja iki liepos mėnesio galo, po to pagelsta ir miršta. Žydi pakalnutės gegužės-birželio mėnesiais, apie kelias savaites. Pakalnučių žiedai yra varpelio pavidalo, nusvirę, balti, susitelkę į retas kekes. Kekę gali sudaryti nuo 6 iki 20 žiedų. Žiedo plotis ir aukštis siekia apie 0,5 cm. Pakalnutės žiedai maloniai kvapnūs, jų kvapą sunku supainioti su kitų gėlių. Sunokina ryškiai raudonas, rutuliškas, nuodingas uogas, kiekvienoje iš jų subręsta po 3-6 sėklas.
Pakalnutės auginamos tiek dėl baltų kvapnių žiedų, tiek ir dėl sodriai žalių lapų, puošiančių gėlynus pasibaigus žydėjimui. Šios gėlės nereikalauja ypatingos priežiūros, jas auginti paprasta. Kaip ir augdamos miške, sode ir gėlyne jos taip pat geba pačios savimi pasirūpinti. Aišku, svarbu parinkti tinkamą šioms gėlėms augimo vietą bei užtikrinti, kad pakalnutės turėtų visas būtinas augimo sąlygas.
Pakalnučių rūšys
Tradiciškai pakalnučių genčiai priskiriama viena rūšis – mums gerai pažįstama paprastoji pakalnutė (Convallaria majalis). Tačiau kai kuriose klasifikacijose paprastosios pakalnutės porūšiai – Convallaria keiskei ir Convallaria montana – traktuojami kaip atskiros rūšys.
Paprastoji pakalnutė (Convallaria majalis) paplitusi Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos vidutinio klimato regionuose. Lietuvoje ji savaime auga lapuočių, mišriuosiuose, rečiau spygliuočių miškuose, miško aikštelėse, pamiškėse, upių šlaituose. Nuo seno pakalnutės sodinamos darželiuose, parkuose. Paprastoji pakalnutė žauga iki 25-30 cm aukščio. Paprastai ši gėlė žydi baltais žiedais, tačiau yra išvesta ir formų su rausvos, rožinės spalvos žiedais.
Convallaria keiskei tai pavadinta XIX amžiaus japonų botaniko Keisukės Ito garbei. Sutinkama Azijoje: Japonijoje, šiaurinėje Kinijos dalyje, Korėjoje, Tolimuosiuose Rusijos Rytuose. Auga užliejamose pievose, miškuose ir taigos zonoje. Mėgsta saulėtas vietas ir dalinį šešėlį. Convallaria keiskei yra stambesnė nei paprastoji pakalnutė, pražysta vėliau – gegužės-birželio mėnesiais. Aukštis siekia 30 cm, plotis 50 cm.
Convallaria montana. Natūraliai auga pietrytinėje Šiaurės Amerikos dalies kalnuotuose regionuose. Lyginant su paprastąja pakalnute, turi stambesnius lapus, platesnius žiedelius. Žydi balandį-gegužę.
Yra išvesta įvairių dekoratyvinių pakalnučių veislių – dideliais, rausvais žiedais, margais lapais. Štai kelios veislės, į kurias verta atkreipti dėmesį: „Alba Pleno“ („Alba Plena“), „Grandiflora“ – veislės, turinčios stambius baltus žiedus, „Albostriata“ – pakalnutė su kreminės spalvos juostomis išmargintais lapais, „Latifolia“ – plačialapė pakalnutė su rožiniais žiedais, „Rosea“ – veislė su šviesiai rožinės spalvos žiedais.
Pakalnučių sodinimas ir dauginimas
Vieta. Geriausiai pakalnutės auga nedideliame pavėsyje, po netankiais medžiais ar krūmais, kur iš žemės ne taip greitai pasišalina drėgmė. Augdamos didesniame pavėsyje, turės daugiau lapų, tačiau mažiau žiedų. Netinka vieta, kur laisvai gali siausti vėjas, skersvėjis, geriau sodinti jas užuovėjoje.
Žemė. Pakalnutės mėgsta trąšų ir drėgną (tačiau neįmirkusį), saikingai rūgštų ar neutralų dirvožemį. Dirvos paviršių reikėtų laikas nuo laiko purenti.
Pakalnutės dauginamos šakniastiebiais arba sėklomis. Pirmasis būdas dažniau naudojamas ir paprastesnis. Pakalnučių krūmelis padalijamas į kelis atskirus šakniastiebius. Kiekviena dalis privalo turėti ūglį ir dalį šakniastiebio su šaknelėmis. Ūgliai su žiediniu pumpuru pražys jau sekantį pavasarį. Žiedus išauginsiančio ūgliuko viršūnė yra užapvalintos formos, o jo skersmuo ne mažesnis nei 6 mm. Plonesni ir turintys smailias viršūnes ūgliai sekančiais metais užaugins tik lapus, o sužydės po kelerių metų.
Pakalnutes rekomenduojama sodinti rudenį, kad pavasarį jau galima būtų džiaugtis jų žiedais. Galima sodinti ir pavasarį, tačiau tokiu atveju jos žydės tik kitąmet. Šakniastiebiai (krūmeliai) sodinami nuo rugpjūčio galo iki pat spalio. Jų šaknims reikia maždaug 25 dienų, kad įsišaknytų iki prasidedant šalnoms. Sodinimui reikia iš anksto paruošti vageles, įkasti į jas humuso. Vagelės turi būti pakankamai gilios, kad į jas statmenai galima būtų įstatyti krūmelio šankų sistemą. Ūgliukus apie pora centimetrų turi dengti žemė. Tarp krūmelių paliekamas apie 10 cm atstumas, o tarp vagų kiek didesnis – 20-25 cm atstumas. Jei pakalnutės sodinamos per tankiai, jose gali įsiveisti puvinys. Pasodinus gausiai palaistykite.
Prasidėjus pirmosioms šalnoms reikia mulčiuoti sodinukus. Tai padės jauniems augalėliams nesušalti, jei žiema bus nesnieginga.
Pasodinus pakalnutes pavasarį, rekomenduojama nakčiai apdengti jas polietileno plėvele taip apsaugant jaunus augalėlius nuo galimų šalnų.
Pakalnučių dauginimas sėklomis yra sudėtingesnis, kadangi jos gana nedygios, o taip dauginamos pakalnutės auga lėčiau. Sėklos sėjamos į dirvą rudenį. Sužydi po keleto metų.
Pakalnučių auginimas ir priežiūra
Laistymas. Šios gėlės mėgsta drėgmę. Tvyrant karščiui pakalnutes reikia laistyti, dirva aplink jas neturėtų visiškai išdžiūti.
Tręšimas. Pakalnutes galima patręšti humusu ar perpuvusiu mėšlu.
Persodinimas. Vienoje vietoje pakalnutės gali augti daug metų.
Retinimas. Jei antraisiais-trečiaisiais gyvenimo metais pakalnutės ima žydėti menkiau, ant stiebelio išauga vos 2-4 žiedai, reikėtų praretinti pakalnučių krūmelius.
Žiemojimas. Pakalnutės žiemoja nepridengtos, gerai pakelia žiemos šalčius. Kai kurios dekoratyvinės veislės gali būti mažiau atsparios šalčiams. Pavasarį nutirpus sniegui, pernykščiai nunykę pakalnučių lapai pašalinami iš gėlyno. Galima juos tiesiog nugrėbti.
Pakalnučių ligos ir kenkėjai
- Pakalnutes gali pažeisti pilkasis puvinys. Atsiradus puviniui į pagalbą teks pasitelkti specialias fungicidines priemones, kadangi puvinį sukelia grybelis.
- Pakalnutes gali pulti vabzdžiai kenkėjai. Pavojingi joms yra nematodai. Tai mikroskopinės, iki 1 mm ilgio, kirmėlės. Nematodai parazituoja augalų lapuose, stiebuose, sėklose ir šaknyse. Tokiu būdu jie atveria kelius bakterijoms, grybams patekti į augalus, patys taip pat perneša bakterijas. Apsigyvenus nematodams, augalai skursta, nyksta, pūva šaknys, įsimeta puviniai. Dažnai nematodų užpultus augalus ar jų dalis belieka tik sunaikinti, kad jie toliau neplistų.
- Pakalnutes puola ir svogūninis čiuželis. Šis vabzdys – tiek jo lervos, tiek suaugę vabalai, graužia augalo stiebus, lapus ir žiedus.
Pakalnutės sode ir gėlyne
Pakalnutės kaip dekoratyviniai augalai kultivuojamos jau nuo 15 amžiaus. Dažnai jos sodinamos prie namų, palei takelius ar šalia pavėsinių, kad iš arčiau galima būtų mėgautis jų svaigiu aromatu, dailiais žiedais. Neretai sodinamos kapinėse, nes lengvai prižiūrimos, ilgai puošia aplinką. Juk ir nužydėjusios pakalnutės nepraranda savo dekoratyvumo, jos toliau puošia gėlyną savo sodriai žaliais lapais. Pakalnutes gausiai lanko bitės, jų nektaru mėgsta pasilepinti ir kiti augalus apdulkinantys vabzdžiai.
Pakalnutės ne itin draugiškos kaimynystėje augantiems augalams. Šios daugiametės gėlės pačios veisiasi šakniastiebiais ir ilgainiui gali gana plačiai išsiplėsti, ir netgi užgožti, išgyvendinti iš savo teritorijos kitus gėlyno augalus. Tad būtina gerai apgalvoti, kur ir šalia kokių augalų jas sodinsite, jei reikia, įrengti atitvarus. Jei norite apriboti pakalnučių augimo vietą ir jų plitimą, aptverkite jas ir atitvarą įkaskite į dirvą, į maždaug 50 cm gylį.
Greta pakalnučių tinka auginti tokius paunksnę ir drėgmę mėgstančius augalus kaip neužmirštuolės, melsvės, veronikos. Pakalnutės puikiai tinka sodinimui po rožių ir kitais krūmais, ten, kur norima uždengti dirvą žaluma.
Pakalnučių vaistinės ir nuodingosios savybės
Pakalnutė yra vaistinis, ir tuo pačiu nuodingas augalas. Visame augale kaupiasi veikliosios medžiagos, stipriai veikiančios centrinės nervų sistemos veiklą. Šio augalo sudėtyje yra širdį veikiančių glikozidų, flavonoidų, steroidinių saponinų, obuolių ir citrinų rūgščių, eterinių aliejų, cukrų, krakmolo. Vaistams gaminti vartojami tiek pakalnutės žiedai, tiek žolė ir lapai.
Pakalnutės preparatais gydomi širdies nepakankamumas, kardiosklerozė, neurozės. Paprastosios pakalnutės vaistinių preparatų nerekomenduojama vartoti sergantiems ūminėmis kepenų ir inkstų ligomis. Tačiau negalima savarankiškai ruošti pakalnučių preparatų ir jų naudoti, būtina prieš vartojimą pasikonsultuoti su gydytoju. Netinkamai naudojant paprastąją pakalnutę, gali pasireikšti šie simptomai: širdies darbo bei psichikos sutrikimai, galvos skausmas, pykinimas bei vėmimas, išbėrimai.
Tai kas gali būti vaistas, neatsargiai naudojant ar padauginus, tampa nuodu. Tad reikia prisiminti, jog pakalnutė gali ir pakenkti. Nepatartina laikyti pakalnučių puokščių namuose, nes jos gali daryti neigiamą poveikį širdies veiklai. Prarijus sukelia skirtingo sunkumo apsinuodijimą. Taip pat pastebėta atvejų, kai apsinuodijimą sukelia išgertas vanduo, į kurį buvo pamerktos pakalnutės. Rūpinantis pakalnutėmis, jas persodinant, dauginant reikia mūvėti pirštines. Papasakokite vaikams, kad raudonos pakalnučių uogos nevalgomos, o žiedais grožėtis geriau jų neskinant.
Kiti įdomūs faktai apie pakalnutes
Pakalnučių žiedų aromatas plačiai naudojamas parfumerijoje. Nežiūrint plataus paplitimo, jis yra sukuriamas sintetiniu būdu – pakalnutės neturi pakankamai eterinio aliejaus, kad galima būtų išgauti iš jų aromatą distiliuojant. Manoma, kad pakalnučių kvapas suteikia pasitikėjimo savimi, atkaklumo siekiant savo tikslų, stimuliuoja kūrybiškumą.
Lietuvoje prieš kurį laiką galiojo draudimas prekiauti pakalnutėmis. Šis draudimas buvo įvestas tam, kad šios baltosios gražuolės pardavimui nebūtų skinamos miestų parkuose ir taip niokojama jų aplinka. Prieš keletą metų šis draudimas panaikintas. Paprastoji pakalnutė nėra saugoma rūšis. Ši gėlė neįrašyta į Lietuvos saugomų augalų, gyvūnų ir grybų rūšių sąrašą, taip pat ji nėra saugoma ir pagal tarptautinius susitarimus.
O štai Prancūzijos kaimuose yra paprotys gegužės pirmąjį sekmadienį, kai Lietuvoje sveikinamos mamos, švęsti pakalnučių dieną.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.