Papartis yra nepaprastai gražus, nuo 0,5 iki 1,5 metro aukščio užaugantis augalas, galintis pasigirti labai didelėmis, daugiaskiltėmis arba plunksniškomis šakomis – taip vadinamais, paparčio lapais. Stiprūs ir trumpi paparčio šakniastiebiai išauga šiek tiek aukščiau žemės paviršiaus ir visi yra padengti gana plačiais, dažnai ištisais žvyneliais (dažniausiai palei kraštus). Šis augalas neturi stiebų – lapai išauga tiesiai iš požeminių šakniastiebių. Šio augalo lapai gali būti dviejų tipų: trikampiai, plunksniški (lancetiški), susitelkę į įmantrius, taisyklingos formos kuokštelius, kurie savo ruožtu gali būti lizdo arba piltuvėlio formos.
Papartis (Dryopteris) – papartinių (lot. Dryopteridaceae) šeimos genties augalas. Tai daugiametis, visžalis arba tik šiltuoju metų laiku žaliuojantis, įvairaus dydžio, šakniastiebinis, žolinis augalas. Paparčio lapų plokštelės yra plikos, su laisvomis gyslomis. Lapų gyslos kartais būna padengtos žvyneliais, kurie šiek tiek primena šakniastiebius dengiančius žvynelius.
Papartinių gentyje yra daugiau kaip 150 rūšių paparčių. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad rūšių skaičius gali siekti nuo 200 iki 250 penkiasdešimties. Daugelis rūšių susiformavo tiesiog dėl tarprūšinės hibridizacijos.
Paparčių rūšys
Nors paparčiai plačiai paplitę visame pasaulyje, dažniausiai juos galima rasti šiaurinio pusrutulio vidutinio klimato juostoje. Tuo tarpu Rytų Azijos platybės gali pasigirti didžiausia rūšių augalų įvairove. Lietuvoje aptinkamos šios rūšys.
Kelminis papartis (lot. Dryopteris filix-mas) – tai daugiametis, iki 1 m aukščio užaugantis augalas. Lietuvoje šie paparčiai dažnai sudaro ištisus sąžalynus. Auga miškuose, pamiškėse, sausose ir apydrėgnėse vietose.
Skėstalapis papartis (Dryopteris dilatata) paplitęs Vakarų ir Vidurio Europoje, o Pietų Europoje dažniau auga kalnuose. Taip pat šis papartis auga vietovėse tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų. Užauga apie 30–100 cm aukščio. Lapo lakštas gana storas, tamsiai žalias, 2–3 kartus ilgesnis už lapkotį. Lapkotis labai gausiai apaugęs žvyneliais. Sporos tamsiai rudos. Sporifikuoja liepos–rugsėjo mėnesiais. Skėstalapis papartis auga paunksmėje drėgnuose spygliuočių miškuose ir krūmynuose. Šis augalas yra nuodingas. Lietuvoje randamas labai retai.
Skiauterinis papartis (Dryopteris cristata), kaip ir dauguma paparčių, priklauso sporinių induočių grupei. Randamas dažniausiai pelkėse, tarpinėse pelkėse, pelkiniuose juodalksnynuose ir miškuose. Mėgsta augti ant kupstų, aplink medžius ar jų kelmus. Lietuvoje randamas gana dažnai.
Paparčių priežiūros ypatumai
Jei norite, kad papartis augtų jūsų namuose ar lauke, tereikia žinoti paparčio pomėgius bei laikytis keletos rekomendacijų.
Tinkamiausia paparčių auginimo vieta. Tai augalai, kuriems reikia pusiau pavėsio ir dalinio šešėlio. Paparčiai gerai augs po medžiais, bet ne kampe, kur visai nėra saulės. Svarbiausia venkite tiesioginių saulės spindulių, nes jie gali nudeginti augalų lapus.Kadangi paparčiai gana gerai pakenčia vėsų orą, juos idealiai tinka auginti prie įėjimo į namus ar terasas. Svarbiausi dalykas, kurio reikia nepamiršti – saugoti paparčius nuo skersvėjų, bei šiuos augalus apsaugoti nuo karščio.
Dirvožemis. Sode paparčiai mėgsta rūgščią dirvą su geru drenažu. Vazonuose – geriausia paparčius sodinti į rūgštų augalų substratą, sumaišytą su 30 % perlitu. Labai svarbu, kad pasodintame dirvožemyje būtų gausu organinių medžiagų. Taip pat labai geras ir paparčiams tinkantis mišinys – sudarytas iš lygių dalių sodo žemės ir durpių su trupučiu rupaus upės smėlio. Smėlis reikalingas drenažui pagerinti.
Paparčių persodinimas. Šie augalai persodinami pavasarį. Jei papartis auga lauke arba jį norima perkelti į lauką, labai svarbu, kad persodinus jau nebebūtų šalnų. Paparčius taip pat reikia persodinti, kai šie „išauga“ savo vazoną. Suaugusius paparčius vidutiniškai tenka persodinti kas 2-3 metus.
Drėgmė. Kambaryje palaikykite paparčių drėgmę, padėdami juos ant drėgno akmenukų padėklo arba naudokite oro drėkintuvą. Taip pat šiuos augalus galite purkšti.
Paparčių laistymas. Paparčiai laistomi vidutiniškai dažnai, bet ne per dažnai. Viena iš dažniausių paparčių auginimo klaidų – manymas, kad jiems reikia daug vandens. Tiesa, kad jiems reikia didelės drėgmės, tačiau jei jų šaknys nuolat kontaktuos su vandeniu, jos tiesiog supus. Reikėtų patikrinti ar sodo žemė arba substratas, kuris bus naudojamas papartį auginti vazone, gali greitai sugerti ir filtruoti vandenį. Vasarą šie augalai laistomi vidutiniškai 3 kartus per savaitę, o likusią metų dalį – šiek tiek rečiau. Laistymui naudojamas tik minkštas, kambario temperatūros lietaus ar tirpinto sniego vanduo. Į vandentiekio vandenį galima įpilti įprastos valgomosios sodos. Ji sumažina vandens kietumą. Tinkama norma yra 1 arbatinis šaukštelis 2 litrams vandens.
Paparčių tręšimas. Aktyvaus augimo fazėje paparčius patartina tręšti ekologiškomis trąšomis kas 2 savaites. Tai daroma pavasarį ir vasarą. Jie įbersite komposto ar mulčio, augalas bus labai gyvybingas ir labai energingai augs. Paparčiams patinka organinės maistinės medžiagos.
Paparčių kenkėjai ir ligos
Šiltnaminis baltasparnis (Trialeurodes vaporariorum Westw.) kenkia daugeliui kambaryje ar šiltnamiuose auginamų augalų, taip pat ir paparčiams. Tai smulkūs, iki 1,5 mm ilgio balti vabzdžiai. Pastebėjus šiuos kenkėjus, reikia nupurkšti augalus 0,3 % chlorofosu.
Pajūriniai miltuotieji skydamariai (Pseudococcus maritimus Ehrh.) gali pažeisti kambaryje auginamus paparčius ir kitus augalus. Tai iki 5 mm ilgio, pailgai ovalinės formos, rožinės spalvos, padengtas miltų pavidalo vaškinėmis išskyromis, kenkėjas. Kovoti su šiais kenkėjais galima purškiant augalus 0,2 % trichlorme-tafosu-3 arba karbofosu. Purkštimą būtina pakartoti 2-3 kartus kas 5-7 dienos.
Minkštasis netikrasis skydamaris (Coccus hesperidum L.) – tai kambaryje auginamus paparčius ir kitus augalus puolantis kenkėjas. Skydamarių suaugusios patelės nejudančios, plokščios, asimetriškos, iki 4 mm ilgio, gelsvos -rusvos-rudos spalvos. Patelės ir jų vedamos lervos čiulpia augalų sultis ir užteršia juos lipniomis išmatomis, ant kurių veisiasi saprofitiniai grybai, sukeliantys suodligę. Skydamarius šalinti nuo augalo galima minkštu šepetuku, pavasarį purkšti augalus 0,2 % karbofosu arba trichlormetafosu-3. Po 7— 10 dienų purškimą pakartoti.
Paprastoji voratinklinė erkutė (Tetranychus urticae Koch) kenkia daugeliui dekoratyvinių augalų. Suaugusios erkutės būna įvairiaspalvės, siekia apie 0,5 mm ilgio, turi 4 poras kojų. Jos ir jų lervos gyvena apatinėje lapų pusėje ir čiulpia sultis. Pažeisti lapai pabąla, pagelsta ir nukrenta. Smarkiai apniktas augalas žūva. Užpuolus šiems kenkėjams reikia purkšti augalus 0,2 % karbofoso ir 0,3 % efirsulfonato mišiniu, laistyti specialiais isekticidais.
Paparčių nauda
Paparčiai puikiai dera su įvairiausiais pavėsį mėgstančiais augalais. Tai pakankamai didelis augalas dideliems plotams.
Lapuose ir šaknyse yra raugų, dervų, flavonoidų. Šių augalų pelenuose yra gana nemažai kalio. Visų rūšių paparčiai turi gydomųjų savybių. Tiems, kuriuos kamuoja mėšlungis, reumatas, kurie kenčia stuburo ar sąnarių skausmus, kuriems skauda galvą ar dantį, rekomenduojama miegoti ant čiužinio, prikimšto sausų paparčių lapų. Blusos, blakės ir kiti parazitai tuoj pat pabėga iš tokios lovos.
Šių augalų lapai (švieži, džiovinti arba milteliai) užgydo ilgai negyjančias žaizdas. Paparčio lapai taip pat turi itin didelį dezinfekuojamąjį poveikį – net didesnį negu karbolio rūgštis.
Labai vertingas yra vyriškasis papartis. Jo lapus geriausia rinkti nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio. Sudžiovintus geriausia laikyti iki metų, nes vėliau jie netenka savo gydomųjų savybių. Paparčio šaknimis galima gydytis nuo kirminų, jos malšina traukulius. Tačiau, svarbu nepamiršti, kad papartis – nuodingas augalas. Jo šakniastiebiai ir pumpurai yra nuodingi, o suvalgius didesnę dozę galima lengvai sukelti pykinimą, galvos skausmą, mieguistumą, o kai kuriais atvejais – paralyžių. Todėl prieš vartojant papartį visada geriausia pasitarti su gydytoju.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.