Šiandien bene neįsivaizduojame savo valgiaraščio be bulvių. O dar vos prieš kelis šimtus metų mūsų kraštuose jas mažai kas žinojo. Bulvės, į Europą atkeliavusios iš Pietų Amerikos, tapo perspektyvia maistine kultūra, tačiau jų kelias iki europiečių stalų nebuvo lengvas. Su bulvių atsiradimu Europoje susiję nemažai įdomių istorijų. Viena jų pasakoja apie tai, kaip buvo išplatintos bulvės Prūsijoje. Ši istorija, į kurią buvo įsitraukęs pats Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis, mūsų laikais galėtų tarnauti kaip sėkmingos rinkodaros strategijos pavyzdys.
Bulvių istorija – kada ir iš kur jos atkeliavo į Europą
Tačiau pradėkime nuo pradžių – pasekime, kaip, kada ir iš kur bulvės apskritai atsirado Europos žemyne.
Laukinės bulvės yra paplitusios visoje Amerikoje, nuo JAV iki pietų Čilės, o jų ištakos – dabartinių Peru ir Bolivijos valstybių teritorijoje, kur bulvės buvo pradėtos auginti prieš 7000-10000 metų. Užkariavę inkų imperiją, XVI a. antroje pusėje ispanai bulves (kaip ir pomidorus, kakavą ir daug kitų gėrybių) pristatė Europai. 1552 m. ispanų istorikas ir Hernano Kortezo sekretorius Francisco López de Gómara pirmą kartą paminėjo bulves savo kronikoje „Historia general de las Indias“. Nors jis pats Amerikoje niekada nesilankė, tačiau aprašė, kad Peru Andų gyventojai maistui daugiausia vartoja kukurūzus ir papas, t. y. bulves, ir kad šie gyventojai pasižymėjo ilga gyvenimo trukme.
Pirmieji bulves į Ispaniją atgabeno grįžę jūrininkai, o iš ten jos paplito po kitus žemyno kraštus. Dėl gražių žiedų ir vešlios lapijos bulvės pirmiausia buvo importuojamos į Europą kaip dekoratyviniai augalai ir auginamos botanikos soduose kaip retos, egzotiškos gėlės. Bulvių vartojimas maistui Europoje iš pradžių buvo vertinamos skeptiškai, kai kur jos buvo laikomos nuodingomis, netinkamomis valgyti.
Bulvių auginimas galėjo padėti išvengti bado
XVIII amžiuje gyvenęs ir valdęs Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis buvo vienas pirmųjų Europos valdovų, kuris suprato bulvių kaip svarbaus maisto šaltinio potencialą. Frydrichas II ieškojo būdų, kaip išmaitinti savo tautą ir sumažinti duonos kainą. Jis pasiūlė bulves kaip naują tautos mitybos racioną. Vienas svarbiausių bulvių privalumų buvo jų atsparumas ir derlingumas. Bulvės galėjo augti įvairiomis sąlygomis, o jų derlius buvo gerokai gausesnis, palyginti su kitais žemės ūkio produktais, pavyzdžiui, javais.
Bulvės taip pat turėjo didelę maistinę vertę, todėl Frydrichas II įžvelgė jose puikų maisto šaltinį tiek valstiečiams, tiek kariuomenei. Tačiau valstiečiai priešinosi bulvių auginimui. Jie teigė, kad bulvės atrodo purvinos ir neturi skonio.
Bulvės Prūsijoje – pirmieji bandymai jas išpopuliarinti nebuvo sėkmingi
Prūsijos gyventojai, kaip ir dauguma europiečių, iš pradžių į bulves žiūrėjo skeptiškai. Daugelis jų laikė augalą nuodingu arba visiškai netinkamu maistui. Tačiau Frydrichas II suprato, kad bulvės gali būti puikus sprendimas siekiant sumažinti bado grėsmę, todėl ėmėsi strategijos joms populiarinti. Pirmieji bandymai įpratinti žmones prie naujo maisto produkto nebuvo sėkmingi. Dėl savo nežinojimo, kaip tinkamai jas paruošti, žmonės nepasitikėjo šiuo augalu. Valstiečiai dažnai apsinuodydavo, nes suvalgydavo ne bulvių gumbus, o uogas, susidariusias po bulvių žydėjimo. Dėl to bulvės Prūsijoje net buvo pramintos „velnio obuoliais“.
Frydrichas II Didysis išleido įsakymus, skatinančius valstiečius auginti bulves, o kai kuriais atvejais net nurodė prievarta sodinti bulves kaip būtiną žemės ūkio kultūrą. Karalius įsakė privalomai sodinti bulves tam tikruose regionuose, kur dirvožemis ir klimato sąlygos buvo tinkamos šiam augalui.
Karalius ne tik skatino bulvių sodinimą, bet ir griežtai baudė tuos, kurie atsisakydavo tai daryti. Jei valstiečiai nepakluso bulvių sodinimo įsakymui, susidurdavo su griežtomis bausmėmis. Jiems galėjo būti paskirtos piniginės baudos, turtinės sankcijos. Žmonės, nesodinantys bulvių, buvo priversti mokėti papildomus mokesčius arba prarasti dalį savo turto. Frydrichas II Didysis už atsisakymą auginti bulves netgi grasino savo pavaldiniams fizinėmis bausmėmis, įskaitant įkalinimą. Reiktų suprasti, kad karaliaus tikslas buvo ne tiek bausti, kiek užtikrinti, kad bulvių auginimas taptų plačiai paplitusia praktika. Buvo ruošiamos ištisos instrukcijos, kaip neįprastąsias daržoves sodinti, auginti, kokia yra bulvių nauda ir kaip jas tinkamai ruošti maistui.
Tačiau vien įsakymai ir bausmės auginti nepažįstamas užjūrio daržoves nesulaukė tautos palaikymo. Užsispyrę pavaldiniai atsisakydavo valgyti neįprastus, po žeme augančius gumbus. Prūsijoje, kaip ir visoje Vokietijoje, galiojo posakis: „Was der Bauer nicht kennt, frisst er nicht“ – „Ko valstietis nežino, to jis nevalgys“. Kolbergo miestas netgi išsiuntė oficialų atsakymą karaliui: „Tie daiktai [bulvės] neturi nei kvapo, nei skonio, jų nevalgo net šunys, tad kokia mums iš jų nauda?“.
Gudrus Frydricho II Didžiojo planas
Tačiau Frydrichas II Didysis nepasidavė. Karalius sugalvojo gudrų planą, kaip išplatinti bulves tarp gyventojų ir pakeisti visuomenės požiūrį į šią naują daržovę. Frydrichas II pervadino bulvę karališkąja daržove, užsodino karališkąjį lauką bulvių kerais ir įsakė savo sargybiniams juos saugoti. O svarbiausia štai kas – sargybiniams buvo nurodyta apsimesti nepastebinčiais, jei vietiniai valstiečiai bandytų vogti iš karaliaus daržo.
Vietiniai valstiečiai, matydami, kad šis augalas yra saugomas, pradėjo manyti, kad bulvės yra labai vertingos. Jie slapta ėmė vogti bulves iš karališkųjų laukų ir patys jas auginti. Ir štai staiga visi ėmė valgyti bulves! Žmonės buvo įsitikinę – jei ką nors verta saugoti, vadinasi, verta ir vogti. Ši netradicinė strategija suveikė – bulvės tapo populiarios, jų auginimas paplito visoje Prūsijoje. Karaliaus pastangas vainikavo sėkmė, ir bulvės tapo svarbia Prūsijos žemės ūkio dalimi, reikšmingai prisidėdamos prie maisto kiekio ir padėjusios sunkiais laikais išvengti bado.
Bulvės Prūsijoje tampa vienu svarbiausiu maisto produktu
Pamažu bulvės tapo pagrindiniu maisto produktu daugelyje Prūsijos regionų. Jos buvo ruošiamos maistui įvairiais būdais: verdamos, kepamos, džiovinamos. Ir iki šiol vokiečių virtuvė pasižymi bulvių patiekalų gausa. Bulvės tapo svarbia Prūsijos, vėliau Vokietijos virtuvės dalimi. O ant Frydricho II kapo iki šios dienos visada galima rasti ne tik gėlių, bet ir keletą bulvių – tai prisiminimas apie bulvės Prūsijoje išpopuliarinimą ir padėka išmintingiems karaliaus sprendimams.
Bulvės Prūsijoje ne tik pakeitė žemės ūkį, bet ir prisidėjo prie regiono atsparumo ekonominėms bei gamtos krizėms. Būtent bulvės padėjo Prūsijai išvengti bado per nederlingus metus. Jų auginimas tapo plačiai paplitęs ne tik dėl karaliaus įsakymų ir išmintingos strategijos, bet ir dėl auginimo paprastumo bei gausaus derliaus. Žmonės suprato, kad bulves ne tik lengva auginti, bet ir, kas nemažiau svarbu, paprasta ilgai išlaikyti jų derlių.
Bulvės Prūsijoje populiarėjo, jos plito ir Mažojoje Lietuvoje, kuri tuo metu priklausė šiai karalystei. Todėl šiame Lietuvos regione bulvių auginimas išplito greičiau nei kituose Lietuvos kraštuose. Bulves savo poemoje „Metai“ mini ir tuo metu kūręs lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis.
Štai tokia Prūsijos bulvių istorija. Nepaisant to, kad nežinoma ir svetima daržovė žmonėms atrodė atstumianti bei įtartina, su laiku, susipažinus su naujove, žmonės pamėgo keistuosius šakniagumbius ir dabar be jų dažnas neįsivaizduoja savo mitybos. O padaryti tai jiems padėjo išmintingi ir gudrūs karaliaus Frydricho II Didžiojo sprendimai.
Šaltiniai
https://archive.nytimes.com/
http://scihi.org/
https://medium.com/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva
