Mokslininkas dr. Thomas Seyfried, dėstantis biologiją, genetiką ir biochemiją Bostono Koledže, vėžį tyrinėja jau 30 metų. Jis pabrėžia, kad dabartinis žmonių gyvenimo būdas ir maistas sąlygoja vėžio vystymąsi, o genetika tam turi mažai pagrindo. Viename pokalbyje profesorius aiškina, kuo vėžinių ląstelių elgesys skiriasi nuo sveikų ir kokiais būdais šiuolaikiniai žmonių gyvenimo įpročiai bei faktoriai paskatina navikų vystymąsi. Tad šiame straipsnyje apžvelgsime minėtinus aspektus, bei kaip vėžys ir jo atsiradimo rizika gali būti kontroliuojama metaboline terapija.
Neįtikėtini vėžio susirgimų ir mirčių skaičiai
Vėžys yra viena iš sudėtingiausių ir pavojingiausių ligų, paveikiančių milijonus žmonių visame pasaulyje. Nepaisant medicinos mokslo pažangos, vėžio paplitimas ir mirtingumas nuo šios ligos vis dar išlieka didelis, o nauji atvejai kasmet tik auga. Jungtinėse Amerikos Valstijose kasmet nustatoma apie 2 milijonus naujų vėžio atvejų, o apie 1700 žmonių kasdien (arba 70 žmonių per valandą!) miršta nuo šios ligos. Šie skaičiai, žvelgiant 2050 metų perspektyvoje, mažėti nežada.
Labiausiai paplitusios vėžio rūšys vyrams ir moterims yra plaučių vėžys, kuris ir toliau išlieka dažniausia vėžio forma. Taip pat sparčiai daugėja kasos, krūties ir storosios žarnos vėžio atvejų, ypač Vakarų pasaulyje. Nors vėžio rūšys gali skirtis priklausomai nuo gyvenimo būdo, aplinkos ir dietos, tam tikri bendri veiksniai, tokie kaip mityba ir fizinis aktyvumas, turi didžiulę įtaką visų rūšių vėžio vystymuisi.
Vėžį lemia mūsų maistas ir gyvenimo būdas: moksliniai įrodymai
Visame pasaulyje vėžys yra antra pagal dažnumą mirties priežastis po širdies ligų. Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių šį augimą, yra šiuolaikinis gyvenimo būdas, kuris skatina ligos vystymąsi. Pavyzdžiui, tarp žmonių, gyvenančių pagal tradicinius, natūralius gyvenimo būdus, tokius kaip Afrikos, Australijos aborigenų gentys ar Arkties gyventojai, vėžys buvo itin retas reiškinys. Tačiau, kai į jų gyvenimą įžengė modernus gyvenimo būdas su vakarietiška dieta ir mažesniu fiziniu aktyvumu, vėžio atvejų skaičius drastiškai išaugo.
Mokslininkai pastebi, kad vėžys yra labai reta liga tarp gyvūnų, pavyzdžiui beždžionių, nors jų genetika su žmogaus persidengia net 98 %. Visgi pabrėžiama, kad beždžionės nevalgo tokio maisto, kurį vartoja žmonės (pavyzdžiui, mėsos pyragai, spurgos, picos), todėl šie gyvūnai beveik niekada nesuserga vėžiu. Tokio stipriai apdoroto ir perdirbto maisto nevartojo ir mūsų protėviai.
Galima pastebėti ir priešingą pavyzdį su šunimis. Žinome, kad vilkai (šunų protėviai) nemiršta nuo vėžio, tačiau navikai yra pagrindinė naminių šunų mirties priežastis. Tai turi įtakos, kokiu perdirbtu maistu ar likučiais nuo stalo žmonės šeria savo augintinius bei kokį prigimčiai nenatūralų gyvenimo būdą jiems suteikia.
Profesorius pokalbyje teigia, kad vėžį galima valdyti paprasčiausia prevencija, tačiau žmonės patys pasirenka žalojantį gyvenimo stilių, kuris leidžia navikams vystytis.
Vėžio priežastys ir kilmė molekuliniame lygmenyje – kuo vėžinės ląstelės skiriasi nuo sveikų?
Vėžio ląstelės organizme elgiasi kiek kitaip negu įprastos kūno ląstelės. Nors daugelis vėžio tyrimų vis dar remiasi genetine teorija, kuri teigia, kad vėžį sukelia mutacijos ląstelių DNR medžiagoje, alternatyvi mokslininkų grupė tvirtina, kad vėžys yra pirmiausia metabolinė liga. Jie remiasi 1920-aisiais atliktais Nobelio premijos laureato Otto Heinrich Warburg tyrimais, kurie parodė, kad vėžio ląstelės daugiausia naudoja primityvų energijos gavimo būdą – fermentaciją, o ne sveikose ląstelėse vyraujantį oksidacinį fosforilinimą. Tai reiškia, kad vėžys yra ne tiek genetinis defektas, kiek mitochondrijų sutrikimo pasekmė.
O kaip gi viskas vyksta molekuliniame lygmenyje? Kadangi vėžio ląstelės dėl pažeistų mitochondrijų negali efektyviai naudoti deguonies energijos gamybai, jos grįžta prie primityvaus ir pirmykščio fermentacijos proceso, kurio metu energija gaunama iš gliukozės ir amino rūgšties glutamino, o ne ATP. Nors vėžio ląstelės naudoja didelius kiekius gliukozės, tačiau pagaminta energija neefektyvi. Taigi, vėžio augimas priklauso nuo šių dviejų degalų, o ribojant jų kiekį, galima kontroliuoti ligos progresavimą.
Su vėžiu susijusi ir aktyviųjų deguonies junginių (dar vadinamų laisvaisiais radikalais) gausa, kurių daugiau pasigamina „sužalojus“ mitochondriją (pavyzdžiui, dėl kancerogenų sukeltų žalingų mutacijų). Pastarieji reaktyvieji junginiai sudarko darną ląstelėse ir gali lemti oksidacinį stresą.
Kodėl vėžys – ne genetinė liga?
Tyrimai rodo, kad genetinė medžiaga branduolyje neturi pagrindo sukelti vėžio, nes naviko vystymasis priklauso nuo mitochondrijų, esančių ląstelės citoplazmoje, disfunkcijos. Šį teiginį patvirtina toks paprastai apibūdinamas eksperimentas: išėmus branduolį (organelę, kurioje kaupiama pagrindinė ląstelės genetinė informacija) iš vėžinės ląstelės ir perkėlus jį į sveiką kūno ląstelę – auglys nesivysto. Tačiau perkėlus branduolį iš sveikos ląstelės į vėžinę – stebimi navikiniai reiškiniai, nereguliarus ląstelių augimas.
Vadinasi, vėžinius procesus sukelia ne branduolio DNR mutacijos (kaip daugelis mokslininkų ir mano), o kitos citoplazmoje esančios organelės – mitochondrijos – genetinės medžiagos mutacijos ir jų sukelti sutrikimai.
Priežastys, lemiančios vėžio susidarymą
Priežasčių ir teorijų, galinčių sužadinti ir sukelti vėžį, yra daugybė, tačiau pašnekovas pokalbyje mini šias sąlygas:
- Kancerogenai. Įvairūs cheminiai junginiai ir medžiagos, tokie kaip asbestas, mikroplastikai ir įvairūs aplinkos teršalai, galintys sukelti ląstelių pažeidimus ir skatinti naviko vystymąsi. Tokie agentai sukelia mitochondrijų mutacijas ir išmuša iš vėžių ląstelių augimą.
- Mitochondrijų disfunkcija. Ląstelėse vykstantis mitochondrijų sutrikimas lemia, kad energijos gamyba keičiasi iš įprastinio oksidacinio fosforilinimo proceso į primityvią ir neefektyvią fermentaciją.
- Aukštas gliukozės kiekis. Didelis gliukozės kiekis kraujyje skatina greitesnį navikų augimą, nes tai pagrindinis šių ląstelių mitybos ir energijos šaltinis. Tuo tarpu mažesnis cukraus kiekis gali slopinti vėžio progresavimą. Ypač didelės neigiamos įtakos turi perdirbti angliavandeniai.
- „Bloga“ mityba ir vangus gyvenimo būdas. Nesubalansuota, skurdi, taip pat riebalų, cukraus ir apdorotų angliavandenių turtinga dieta gali prisidėti prie vėžio rizikos padidėjimo. Prie ligos progresavimo prisideda ir nepakankamas fizinis aktyvumas, prasti miego įpročiai (miego trūkumas).
- Lėtinė uždegiminė reakcija. Tam tikros medžiagos gali sukelti lėtinį uždegimą tam tikrose kūno vietose, kuris ilgainiui gali sukelti vėžį. Šiuos uždegimus taip pat sukelia ir aktyvieji deguonies junginiai, lemiantys oksidacinį stresą – patologinių procesų (taip pat ir navikų) šaltinį.
Ketoninė dieta – kaip ji prisideda prie vėžio gydymo?
Šiai dienai didelio atgarsio sulaukia ketoninė dieta, kuri gali būti naudinga vėžio prevencijai ar net gydymui. Ketonai yra vandenyje tirpstantys riebalų rūgščių skaidymo produktai, kurie gaminami kepenyse, kai organizmas nenaudoja gliukozės kaip pagrindinio energijos šaltinio. Šie maži junginiai gali būti naudojami smegenų, širdies ir kitų organų energijai gaminti. Mokslininkas T. Seyfried ketonus vadina mitochondrijų „superdegalais“, nes šias medžiagas minėtosios organelės gali sudeginti itin efektyviai.
O kuo ketonai svarbūs vėžio atveju? Jau žinoma, kad vėžio ląstelės turi pažeistas mitochondrijas, kurios yra priklausomos nuo gliukozės ir glutamino kaip pagrindinių energijos šaltinių, bet negali efektyviai deginti ketonų. Vykdant metabolinę terapiją ar prevenciją, gliukozė ir glutaminas pakeičiami ketonais. Tai leidžia normaliosioms ląstelėms toliau generuoti energiją, o tuo tarpu vėžio ląstelės negali ketonų panaudoti, dėl ko jos lėtai nyksta.
Tuo ketogeninė dieta ir yra naudinga: mažai angliavandenių turinti mityba skatina ketonų gamybą ir perėjimą į mitybinę ketozę. Tokiu būdu galima ne tik sumažinti gliukozės kiekį kraujyje, bet ir riboti vėžio ląstelių augimą, kadangi jos netenka pagrindinių energijos šaltinių.
Vėžys: jo riziką mažinančios rekomendacijos
Be minėtosios ketoninės dietos, vienos pagrindinių gairių, kaip galima sumažinti vėžio riziką yra judėjimas/fizinis aktyvumas, periodinis badavimas ir kalorijų ribojimas. Kaip teigia profesorius, visos šios rekomendacijos grindžiamos metaboline teorija, kuri teigia, kad vėžys yra daugiausia metabolinė liga, ir kad kontroliuojant ląstelių energijos šaltinius, galima efektyviai kovoti su ligos progresavimu. Pavyzdžiui:
- Fizinis aktyvumas mažina gliukozės kiekį, t. y. maistą vėžinėms ląstelėms. Be to, judėjimas padeda palaikyti mitochondrijas darbingas: jos skaido ketonus, gamina energiją, aprūpina kūną deguonimi.
- Norint išvengti vėžio, mokslininkas taip pat rekomenduoja kartais laikytis badavimo režimo, kuris skatina ketozės būseną organizme. Toks procesas gali prisidėti prie vėžinių ląstelių augimo stabdymo, nes joms sumažinamas gliukozės tiekimas.
- Mitybos su mažesniu kalorijų kiekiu laikymasis padeda sumažinti uždegiminius procesus ir insulino lygį, kurie gali skatinti navikų augimą.
Šaltiniai
- https://www.youtube.com/watch?v=VaVC3PAWqLk
- https://www.thelancet.com/journals/lanonc/article/PIIS1470-2045(23)00483-7/abstract
- https://www.vle.lt/straipsnis/otto-heinrich-warburg
- https://www.vle.lt/straipsnis/ketonai
- https://www.vle.lt/straipsnis/laisvieji-radikalai
