Kėnis (Abies) yra pušinių augalų šeimos visžalis medis, rečiau krūmas. Kėnis savaime auga Šiaurės pusrutulio vidutinio, subtropinio klimato regionuose, kelios jo rūšys – tropiniame klimate. Nors prieš šimtus tūkstančių metų Lietuvos teritorijoje augo europiniai kėniai, dabar mūsų šalyje savaime augančių kėnių nėra. Kai kurios kėnių rūšys mūsų šalyje yra įveistos.
Kėnis – medis tiesiu kamienu, jo laja kūgiška, tanki. Kėnis užauga iki 30-60 m, o kartais ir aukščiau. Yra ir išimčių – žemaūgių veislių. Kėnio šaknys ilgos, įsiskverbia giliai į dirvožemį. Jo kamieno skersmuo gali pasiekti 2 m storį. Kėnio spygliai plokšti, buka viršūnėle. Cilindriški kėnio kankorėžiai bręsdami nenusvyra, išlieka statūs. Ši savybė išskiria jį iš kitų spygliuočių. Subrendę ir išbarstę sėklas kėnio kankorėžiai suyra, ant medžio lieka vien jų ašelė. Kėnio sėklos turi sparnelį ir sakų pūsleles. Kėnis tikras ilgaamžis, gyvena iki 500-700 metų, o auga lėtai, ypač pirmuosius 6-10 metų. Šis medis jautrus oro taršai, dūmams.
Kėnio medelis puikiai tinka auginimui želdiniuose ar gyvatvorėse. Vis dažniau kėnis pakeičia tradicinę Kalėdų eglutę. Kėnio laja puošni, spygliai įvairiaspalviai (jų būna žalių, melsvų, pilkų), o pamerkus jį žiemos šventėms į vandenį, švelnūs spygliai ilgai nebyra. Galbūt per sekančias Kalėdas ir į jūsų namus atkeliaus kėnis?
Priskaičiuojama apie 40-50 kėnių rūšių. Lietuvoje auginama keletas kėnių rūšių, iš kurių populiariausios yra pilkasis kėnis, balzaminis kėnis ir sibirinis kėnis.
Pilkasis kėnis (Abies concolor)
Pilkasis kėnis paplitęs Šiaurės Amerikos vakarinės dalies kalnuose. Šio spygliuočio aukštis siekia iki 60 m, o tiesaus kamieno skersmuo – iki 1,9 m. Pilkojo kėnio laja piramidiška, labai vešli. Jo spygliai siekia 1,5-6 cm ilgio, jie būna pilkų, melsvai žalių atspalvių. Statūs kankorėžiai siekia 6,5-11 cm ilgio. Nebrandūs kankorėžiai yra purpuriniai arba žali, o subrendus jie tampa šviesiai rudais.
Pilkasis kėnis auga Lietuvos klimate, pakenčia dalinį šešėlį. Patenkinamai ši rūšis auga ir užterštame miesto ore.
Populiari pilkojo kėnio veislė – „Compacta“. Tai iki 1,5 m užaugantis, tankus, kūgiškos lajos krūmas. Auga lėtai. Šio kėnio spygliai šviesiai pilkšvi ar melsvai žali.
Balzaminis kėnis (Abies balsamea)
Balzaminis kėnis savaime auga Šiaurės Amerikoje, į Europą atkeliavo 17 amžiaus pabaigoje, kur plačiai auginamas parkuose. Gana dažnai auginamas ir Lietuvos sodybose ir parkuose. Pasiekia 15-25 m, kartais ir didesnį, aukštį. Balzaminio kėnio laja siaura, tankiai šakota, kūgiška. Turi plokščius, tamsiai žalius 1-3 cm ilgio spyglius, kurie juos patrynus skleidžia stiprų malonų kvapą. Statmeni kankorėžiai užauga 4-10 cm ilgio, subręsta rugsėjį. Nesubrendę kankorėžiai yra tamsiai violetinės spalvos, subrendus jų spalva pasikeičia į rudą. Ši rūšis auga sparčiau už kitų rūšių kėnius, yra atspari šalčiams, pakenčia paunksnę. Balzaminis kėnis gyvena apie 150-200 metų.
Balzaminis kėnis yra maisto šaltinis briedžiams, Amerikos raudonosioms voverėms, zylėms, kryžiasnapiams. JAV Šiaurės Rytuose tai populiarus Kalėdų medis.
Verta paminėti populiarią balzaminio kėnio veislę „Nana“. Tai mažaūgė veislė, užauganti tik iki 0,5 m aukščio bei 1 m pločio. Balzaminis kėnis „Nana“ – tai rutuliškos formos, tankus krūmelis. Auga lėtai, per metus tepaauga apie 3 cm. Viršutinė spyglių pusė tamsiai žalia, apatinė – balsva. Veislė „Nana“ tinkama auginti pavieniui ar grupelėmis, prie atraminių sienelių ar kartu su koloniškais augalais.
Sibirinis kėnis (Abies sibirica)
Sibirinis kėnis paplitęs Azijoje, šaltame taigos klimate, 1900–2400 m virš jūros lygio. Išgyvena net −50 °C temperatūroje. Sulaukia iki 200 metų amžiaus, kas palyginus su kitomis kėnių rūšimis, yra nedaug. Lietuvoje auginamas sodybose, parkuose.
Sibirinis kėnis užauga iki 20-35 m aukščio, jo kamieno skersmuo siekia 0,5-1 m. Jo laja kūgiška, šakota iki pat žemės, tad žemę siekiančios šakos dažnai įsišaknija. Sibirinio kėnio spygliai minkšti ir aromatingi. Cilindriniai 5-9,5 cm ilgio kankorėžiai subręsta rudens viduryje, jų spalva tada pasikeičia iš melsvos į rudą. Sibirinis kėnis labiau už kitas rūšis mėgsta paunksnę.
Kėnio dauginimas ir sodinimas
Medelynuose ar kitose prekybos augalais vietose galima įsigyti jau paaugintą kėnio sodinuką. Kėniai dauginami sėklomis, auginiais, skiepijant.
Kėnio dauginimas sėklomis
Kėnio sėklos renkamos rudenį, kol kankorėžiai nesubyrėjo. Sėklas surinkti nėra labai paprasta, nes kankorėžiai auga medžio viršuje, be to, vos subrendus sėklas išnešioja vėjas. Geriausia nusiskinti ne iki galo subrendusį kankorėžį, jį padžiovinti ir tada išrinkti sėklas.
Sėklas galima pasėti prieš žiemą arba pavasarį. Jei sėsite jas pavasarį, būtina sėklas stratifikuoti – palaikyti drėgname vėsiame rūsyje ar ant šaldytuvo lentynėlės. Pavasarį pasėtos sėklos iškart nelaistomos, o uždengiamos skaidria plėvele. Sėklos sudygsta per 20-35 dienų. Sudygę daigeliai pradedami laistyti, ravėti, purenama dirva aplink juos. Prieš pirmąją žiemą jauni kėnio ūgliukai apdengiami eglišakėmis. Kitąmet galima išsodinti ūglius į pastovią auginimo vietą. Pradžioje iš sėklos auginamas ūgliukas auga lėtai, per pirmus 4 metus užauga vos 30-40 cm, kadangi augalui pirmiausia reikia vystyti savo šaknų sistemą, o jau po to stiebtis aukštyn. Vėliau kėnių ūgliai ima augti sparčiau.
Per žiemą laikytų kėnio sėklų daigumas pavasarį siekia apie 50 proc., o po metų dar sumažėja.
Kėnių dauginimas auginiais
Dekoratyvinės kėnių formos dauginamos auginiais. Auginio ilgis turi būti nuo 5 iki 8 cm. Auginiai nulaužiami nuo jaunų medelių – nuo vienmečių ūglių su vienu viršūniniu pumpuru. Juos geriau nulaužti, o ne kirpti. Geriausia pasiruošti auginius pavasarį, apniukusios dienos rytą. Nulaužtos šakelės pasodinamos į humuso, smėlio ir lapinės žemės mišinį ir uždengiamos stiklainiu ar peršviečiama plėvele. Pastatomi saulėje. Kasdien pravėdinkite pasodintus auginius. Žiemai išneškite auginius į vėsesnę patalpą, o sekantį pavasarį – į lauką. Auginiai įsišaknija palyginti lėtai, šaknys susidaro tik antraisiais metais.
Kėnių auginimas ir priežiūra
Kėnio sodinimas bei priežiūra gana paprasti – tai nereiklus augalas. Lietuvoje galimas tik šalčiui atsparių kėnių auginimas. Netiks auginimui mūsų krašte iš tropikų ir subtropikų atkeliavusios kėnių rūšys.
Kėniui tinkama vieta. Kėniai mėgsta saulėtas, apsaugotas nuo vėjų vietas. Sibirinis kėnis gerai auga ir paunksnėje.
Kėniui tinkama žemė. Geriausiai kėniams tinka derlingas, lengvas, vandeniui laidus dirvožemis. Tik sibirinis kėnis mėgsta drėgnesnę dirvą.
Kėnio laistymas. Laistyti reikia tik mėgstančias drėgmę kėnio rūšis, pavyzdžiui, balzaminį kėnį. Balzaminis kėnis laistomas 2-3 kartus per sezoną, užsitęsus sausiems orams. Po kiekvienu balzaminio kėnio medžiu per laistymą reikia supilti po 1,5-2 kibirus vandens. Kitų kėnių rūšių laistyti nereikia, jiems užtenka natūralių gamtinių kritulių.
Kėnio priežiūra. Po palaistymo aplink kėnį purenama dirva, ravimos piktžolės. Jaunus medelius rekomenduojama mulčiuoti – pjuvenomis, skiedromis ar durpėmis. Mulčio sluoksnis turėtų būti apie 5-8 cm. Nemulčiuokite augalo prie pat kamieno. Kėnis genimas pavasarį, tada pašalinamos nudžiuvusios ir pažeistos jo šakos. Kėnio formavimas nebus sunki užduotis, kadangi šis augalas yra gana taisyklingos formos.
Kėnio tręšimas. Pasodintą į atvirą gruntą kėnį reikia patręšti tik po 2-3 metų, pavasarį.
Kėnio žiemojimas. Kėniai, tinkami auginti mūsų klimato juostoje, atsparūs šalčiams. Tačiau jauni kėnių medeliai prieš žiemą vis gi turėtų būti mulčiuojami ir uždengiami eglišakėmis.
Kėnių ligos ir kenkėjai
Kėniai pakankamai atsparūs ligoms ir kenkėjams, nors kartais ir juos užpuola ligos ar kenksmingi vabzdžiai.
- Kėnis gali pradėti gelsti dėl jame apsigyvenusių amarų. Amarams naikinti pasitelkiamos pesticidinės priemonės.
- Kėnio laja gali gelsti ir dėl grybelinės ligos rūdligės. Esant rūdligei ne tik geltonuoja kėnio spygliai, bet susidaro ir oranžinės ar rudos pūslelės ant šakų. Užsikrėtusias kėnio šakas reikia pašalinti ir kuo greičiau sunaikinti, kad grybelis neplistų. Kėnį reikia nupurkšti Bordo mišiniu.
Gydomosios kėnio savybės
- Manoma, kad kėnio žievės ir spyglių nuoviras didina darbingumą, stiprina imuninę sistemą, mažina dantų skausmą bei skrandžio rūgštingumą.
- Iš kėnio spyglių ir jaunų ūglių išgaunamas kėnių aliejus kamparo gaminimui. Kamparas – tonizuojanti, antiseptinė, nervų spazmus raminanti priemonė.
- Kėnio eterinis aliejus plačiai naudojamas tradicinėje medicinoje ir pasižymi antibakteriniu, priešuždegiminiu, baktericidiniu, raminamuoju, skausmą malšinančiu poveikiu, tonizuoja bei stiprina organizmą. Manoma, kad kėnio aliejus gali pristabdyti vėžinių ląstelių plitimą.
- Balzaminio kėnio sakai tradiciškai naudojami kaip priemonė nuo peršalimo, jie turi antiseptinių savybių.
Kėnio panaudojimas
- Be jau minėtos Kalėdų medelio funkcijos, kėnis ir kitais būdais pasitarnauja žmonėms. Šie augalai gana plačiai naudojami apželdinime. Pagrindinis trūkumas – kėnių jautrumas oro taršai. Dėl šios priežasties jų netinka auginti prie gamyklų, fabrikų, greitkelių. Kiek atsparesnė oro taršai kėnio rūšis – pilkasis kėnis.
- Minkšta ir balta kėnio mediena naudojama statyboje, popieriaus pramonėje, baldų, pakuotės gamyboje.
- Iš kėnio žievės gaminamas kėnio (kanadietiškas) balzamas. Šis balzamas naudojamas terpentino, kanifolijos, vaistų, lako ir klijų gamybai, taip pat optinėje pramonėje lęšių klijavimui bei mikropreparatų ruošimui.
- Iš sibirinio kėnio spyglių išgaunamas eterinis aliejus yra naudojamas aromaterapijoje ir kvepalų gamyboje.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.