Persikas – tai medis, kurio pavadinime tarsi užkoduota nuoroda į jo kilmės vietą – Persiją. Jo lotyniškasis pavadinimas Prunus persica reiškia „persiška slyva“. Tačiau iš tiesų šio medžio kilmė nėra visiškai aiški, nes natūraliai gamtoje augančių persikų nerandama. Žinoma, kad Kinijoje jis buvo sukultūrintas jau daugiau nei prieš 2000 metų. Iš ten pateko į Persiją, kur buvo auginami ištisi persikų sodai. Antikos laikotarpiu persikai buvo atgabenti ir į Europą. Mūsų žemyno pietinėje dalyje (Ispanijoje, Italijoje, dalyje Prancūzijos ir kt.) persikams yra tinkamiausios sąlygos augti, todėl ten daugiausia jų ir auginama.
Persikas yra vešlus, net iki 8 metrų aukščio galintis užaugti medis su plačia laja. Lapai tamsiai žali, blizgūs, lancetiški, smailiomis viršūnėlėmis ir dantytais kraštais. Žydi labai dekoratyviais, dažniausiai rausvais, rečiau švelniai alyviniais, ar balkšvais, žiedais. Jie sudaryti iš daug žiedlapių, ir atrodo kaip purios gėlytės, skleidžiančios malonų gėlių aromatą. Persikų žydėjimo laikas – balandžio pabaiga ir gegužės pradžia. Žydėjimas trunka nuo 5 iki 15 dienų. Vaisiai – sultingi, gelsvi, su oranžiniu ar raudonu atspalviu, kaulavaisiai. Išsiskiria savo itin švelnia, pūkeliu pasidengusia odele. Dėl šios savo ypatybės persiko vaisius neretai lyginamas su aksomu.
Persikai Lietuvos soduose – tik galintys ištverti lietuvišką žiemą
Pasaulyje yra išvesta daugiau kaip 5000 kultūrinių persikų veislių. Yra sukurta ankstyvų, vidutinio ankstyvumo ir vėlyvų, desertinių ir perdirbimui tinkamų veislių. Taip pat ir pritaikytų įvairioms klimato sąlygoms. Pastaroji savybė yra labai aktuali Lietuvoje auginamiems persikams – jie turi būti pakankamai atsparūs šalčiui ir mažiau jautrūs pavasarinėms ir ankstyvoms rudeninėms šalnoms. Pavasarį persikų žiedai nušąla esant -4 °C, o vaisių užuomazgos – -3 °C temperatūrai.
Mūsų klimato zonai pritaikytos persikų veislės jau daug metų „kuriamos“ Ukrainoje. Taip pat pritaikytų šaltiems regionams veislių išvesta Latvijoje, JAV, Kanadoje ir kt. Štai keletas pavadinimų, rekomenduojamų rinktis auginimui Lietuvoje:
„Sočnyj“ – Ukrainoje išvesta ankstyva ir labai derlinga veislė. Atspari šalčiui bei pavasarinėms šalnoms. Vaisiai dideli (120–150 g), apvalūs, raudono atspalvio. Tinka šviežiam vartojimui, patiekalams, konservavimui.
„Kijevskij rannij“ – Ukrainoje išvesta ankstyva veislė. Labai atspari šalčiui, pasižymi gebėjimu atsigauti po nušalimų. Vaisiai vidutinio didumo (80–100 g), apvalūs, rausvai gelsvų atspalvių, itin saldūs. Tinka šviežiam vartojimui bei konservavimui.
„Doneckij bielyj“ – Ukrainoje išvesta vidutinio ankstyvumo, derlinga veislė. Atspari šalčiui. Vaisiai dideli (120–140 g), apvalūs, balti su raudonomis „dėmėmis“, saldžiarūgščiai. Labiausiai tinka šviežiam vartojimui.
„Dniepro“ – Ukrainoje išvesta vidutinio ankstyvumo, derlinga veislė. Atspari šalčiui. Vaisiai vidutinio didumo (80–120 g), apvalūs, raudonai gelsvi, saldūs. Tinka šviežiam vartojimui bei konservavimui.
„Maira“ – Latvijoje išvesta ankstyva veislė. Labai atspari šalčiui ir ligoms. Vaisiai dideli (100–150 g), apvalūs, raudoni. Tinka šviežiam vartojimui bei konservavimui.
„Sigla“ – Latvijoje išvesta ankstyva veislė. Atspari šalčiui. Vaisiai vidutinio didumo (iki 100 g), apvalūs, gelsvi su raudoniu. Tinka šviežiam vartojimui bei konservavimui.
„Viktors“ – Latvijoje išvesta vidutinio ankstyvumo veislė. Atspari šalčiui. Vaisiai dideli (100–120 g), apvalūs, rausvai gelsvi. Tinka šviežiam vartojimui bei konservavimui.
„Velvet“ – Kanadoje išvesta vidutinio ankstyvumo veislė. Žemaūgė, itin atspari šalčiui. Vaisiai dideli (100–150 g), raudoni su gelsvu atspalviu. Tinka šviežiam vartojimui bei konservavimui.
Taip pat yra išvesta veislių, tinkamų auginti vazonuose. Vienas populiaresnių Lietuvoje – tai „Honey Gold“ nykštukinis persikas, užaugantis iki 1,5 m aukščio ir išsišakojantis iki 1,2 m pločio. Jis taip pat veda gana gausų derlių, o vaisiai beveik niekuo nesiskiria nuo didžiųjų persikų veislių. Šį persiką galima auginti tiek vazone terasoje, ar po priedanga, tiek ir atvirame grunte, nes veislė pakankamai atspari šalčiui.
Persikų sodinimas
Geriausias persikams sodinimo laikas – gegužės mėnuo. Tuomet augalas suspės iki pirmųjų šalnų tinkamai įsišaknyti. Persikai – šilumamėgiai ir šviesamėgiai augalai. Todėl tinkamiausia vieta jiems yra pietinė arba pietvakarinė sodo pusė, užuovėjoje ir ten, kur jų neužgožtų kiti medžiai (atstumas tarp augalų turėtų būti ne mažesnis kaip 3 m). Persikai gerai jaučiasi abrikosų ar slyvų kaimynystėje, o augti greta obelų ir kriaušių jiems nelabai patinka.
Persikams reikalingas neutralios rūgštinės terpės, purus, derlingas ir vandeniui laidus dirvožemis. Rūgščioje, sunkioje, supuolusioje, ar įmirkusioje dirvoje persikai labiau skurs, o ne augs.
Sodinukui rekomenduojama iškasti apie 60 cm gylio ir apie 60–80 cm pločio duobę. Dirvožemį taip pat reikėtų praturtinti – juodžemį sumaišyti su perpuvusių lapų ar mėšlo (netinka šviežias mėšlas) kompostu ir medžio anglimi. Taip pat galima įmaišyti superfosfato trąšų. Į taip paruoštą duobę dedamas sodinukas, šaknys užpilamos dirvožemiu ir gerai apspaudžiamos. Jei persikas skiepytas, skiepo kelmelis turi likti maždaug 5 cm gylyje nuo žemės paviršiaus.
Persikai vaisius pradeda vesti 2–3 metais ir gausiai dera daugiau nei dešimtmetį.
Persikų priežiūra
Laistymas. Pasodintus sodinukus reikia gausiai palaistyti. Kol persikai įsišaknija, juos reikia papildomai laistyti dar bent du ar tris kartus, 2–3 savaičių intervalais. Pirmamečiams persikams drėgmės reikia daugiau – vienam augalui 20–30 litrų vandens. Vėliau, ypač jei oras nėra labai karštas, persikus užtenka palaistyti tik žydėjimo ir vaisių mezgimo periodu. Tinkamą drėgmės balansą palaikyti svarbu, nes persikai netoleruoja nei per didelės sausros, nei per didelės drėgmės. Pirmus du metus persikų sodinukus galima mulčiuoti. Vėliau mulčiavimas nepatartinas, nes tai gali trukdyti augalo šaknims surinkti drėgmę iš žemės paviršiaus.
Tręšimas. Kasmet persikus galima tręšti kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis. Kas 3–4 metai tręšiama organinėmis (perpuvusio mėšlo) ir mineralinėmis (azoto, kalio, fosforo) trąšomis. Pastarąjį trąšų derinį naudoti galima ne anksčiu kaip trečiaisiais persikų augimo metais.
Žiemojimas. Net ir auginant lietuviškoms žiemoms atsparias persikų veisles, žiemojimui jas reiktų paruošti. Pirmiausia, svarbu nepalikti ant medžio kabančių vaisių. Taip pat pomedį galima padengti mulčio sluoksniu. Jei žiema snieguota, medžius galima apkasti sniegu. Jei užklumpa itin dideli šalčiai (-25° C ir daugiau), persikus reiktų pridengti audeklu, ar kita tinkama priemone. Tačiau temperatūrai sušvelnėjus, priedangas reiktų nuimti, kad medžiai galėtų kvėpuoti.
Persikų genėjimas
Persikai yra labai intensyviai augantys medžiai. Esant palankioms augimo sąlygoms, nauji ūgliai auga ir pavasarį, ir vasarą. Todėl šiuos medžius svarbu reguliariai ir tinkamai genėti, antraip persikas gana greitai taps netvarkingas, pernelyg tankiu vainiku, greičiau pasens ir taps nederlingas.
Pirmas tikslas yra suformuoti tvarkingai besišakojantį medžio vainiką. Jau pirmaisiais metais pakerpama pagrindinio ūglio viršūnė, taip paskatinant jos šakojimąsi. Vėliau, kasmet visos į viršų augančios šakos trumpinamos, formuojant tvarkingai išdėstytą, 7–8 pagrindinių šakų vainiką. Vainikas galutinai suformuojamas 4–5 augimo metais. Toliau kiekvienais metais išgenimos persipinančios, apšalusios ar kitaip pažeistos šakos. O visus kitus ūglius galima tiesiog patrumpinti – storesnius, vaisius vedančius ūglius nukerpant už 12–15 pumpuro, o silpnas šakeles dar kiek daugiau.
Genėjimo darbai atliekami iki persiko pumpurų pasirodymo ir žydėjimo. Paprastai tam tinkamas laikas yra balandžio pradžia, tačiau tai priklauso ir nuo oro sąlygų.
Persikai paprastai užmezga daugiau vaisių užuomazgų, nei gali užauginti. Dalis jų natūraliai nukrenta po žydėjimo. Tačiau norint, kad iš užuomazgų subręstų sveiki ir dideli vaisiai, rekomenduojama jas dar praretinti, ant kiekvienos šakos paliekant didžiausius, apie 10–12 cm vienas nuo kito nutolusius vaisius.
Persikų dauginimas
Persiką nesunkiai galima užsiauginti iš sėklos, subręstančios vaisiaus kauliuke. Tokiu būdu padaugintas augalas išlaiko visas veislei būdingas savybes ir būna labiau užgrūdintas bei atsparus aplinkos sąlygoms. Šiuo būdu dauginama rudenį – spalio, ar lapkričio mėnesį.
Paprasčiausias būdas – gerai prinokusio vaisiaus kauliuką (galima ir su visu minkštimu) pasodinti į purų ir drėgną dirvožemį. Sodinuko vietą patartina mulčiuoti, kad dirva išliktų drėgna.
Kitas būdas – sodinti iš kauliuko išimtą sėklą, tačiau šis procesas reikalauja daugiau laiko. Pirmiausia persiko kauliuką reikia keletą parų mirkyti vandenyje, jį keičiant du kartus per dieną. Išmirkytas kauliukas natūraliai, tačiau ne saulėkaitoje, išdžiovinamas. Taip apdorotas kauliukas atsargiai atveriamas ir išimama nepažeista sėkla, kuri sėjama į purų ir drėgną dirvožemį.
Persiką paprasta dauginti ir žaliaisiais auginiais. Tai daroma pavasarį, kai augalas pradeda vegetuoti. Dauginimui atpjaunamas apie 20–22 cm ilgio jaunas ūglis ir kelioms valandoms pamerkiamas į vandenį su įsišaknijimą skatinančiu hormonu. Tuomet auginys sodinamas į derlingą, purų ir drėgną substratą. Maždaug per mėnesį auginys įsišaknija. Iš pradžių auginys auginamas vazone, o į nuolatinę augimo vietą persodinamas pavasarį.
Persikų derlius
Priklausomai nuo veislės, persikų vaisiai sunoksta liepą ir rugpjūtį. Prinokę vaisiai atpažįstami iš pasikeitusios jų spalvos – iš žalios ji virsta geltona, su oranžiniais ir raudonais atspalviais. Prinokusį vaisių nesunku atskirti ir pagal skonį bei tekstūrą. Jis turi būti minkštas, sultingas ir maloniai saldus.
Vertingiausi yra tinkamu laiku nuskinti vaisiai. Pernokę persikai greit genda ir labiau tinka tik konservuoti, o nuskinti ne pilnai subrendę – netenka dalies savo naudingųjų savybių. Vis dėlto, jei iki pirmųjų šalnų nespėjo sunokti visi vaisiai, juos reikia nuskinti ir prinokinti popieriniuose maišeliuose, patalpoje.
Mityboje didžiausią naudą teikia šviežių vaisių vartojimas. Tačiau tinkamai prinokusius persikus vėsioje (0–1° C) temperatūroje šviežius išlaikyti galima tik apie mėnesį. Persikus taip pat galima užšaldyti, arba džiovinti. Itin gausų derlių belieka konservuoti bei perdirbti – gaminti uogienę, džemą, kompotą.
Persikų ligos
- Pernelyg didelė drėgmė ir vėsus oras skatina grybelinių ligų plitimą. Viena dažniausių – tai lapų garbanė (tafrinozė). Šios ligos požymiai: besiraukšlėjantys lapai ir ant jų atsiradę gelsvi ir rausvi atspalviai. Sergančio medžio lapai pradeda kristi, taip pat nukrenta ir vaisių užuomazgos. Ligos pažeisti persikai nebeauga ir ilgainiui žūva.
- Kita dažna liga yra kaulavaisių moniliozė ir vaisių puvinys. Jos požymiai yra staiga pradėję vysti, ruduoti ir džiūti jauni lapai, ūgliai, žiedai, vaisiai. Pažeistas medis atrodo kaip apdegintas, ar nušalęs.
- Taip pat persikai serga šratlige. Pagrindinis šios ligos požymis – ant lapų atsiradusios mažos, tarsi adatos dūrio skylutės su rusvu apvadu. Ilgainiui šios skylutės didėja ir susilieja į įvairių formų ir dydžių skyles. Ši liga tokiu pačiu principu pažeidžia ne tik lapus, bet ir šakeles bei vaisius.
- Ant persikų lapų atsiradusios pilkšvos grybienos apnašos išduoda persikų miltligę. Ši liga pažeidžia ne tik lapus, bet ir ūglius bei vaisius. Ant pažeistų ūglių grybiena peržiemoja ir pavasarį užkrečia jaunus ūglius.
Esant dideliems grybinių ligų pažeidimams, pirmiausia būtina kruopščiai išpjauti pažeistas augalo dalis, sugrėbti nukritusius lapus ir viską sunaikinti. Antras žingsnis – medžius nupurkšti specialiais fungicidais.
Taip pat svarbi yra prevencija. Persikus fungicidais galima nupurkšti anksti pavasarį, prieš prasidedant aktyvai vegetacijai (kai oro temperatūra 4–5° C). Taip pat du kartus per metus – pavasarį ir rudenį – augalus pravartu nupurkšti vario sulfato tirpalu.
Persikų kenkėjai
Persikus, kaip ir daugelį vaismedžių ir kitų naudingųjų augalų, gali užpulti amarai, ar voratinklinės erkės. Šie kenkėjai labiau linkę plisti esant karštam ir sausam orui. Vabzdžiai minta augalų sultimis, todėl pradeda gelsti, raukšlėtis ir džiūti lapai, vysta žiedai, nesimezga vaisiai. Amarai ant lapų išskiria lipnią medžiagą. Voratinklinės erkės lapus apraizgo voratinklių gijomis.
Jei kenkėjų kolonijos dar nėra plačiai išplitusios, gali pakakti ekologiškų vabzdžių naikinimo priemonių. Padeda purškimas žaliuoju sodo muilu, ar karčiosios paprikos, česnakų, citrusinių vaisių žievelių nuoviru. Efektyviausias būdas naikinti kenkėjus yra purškimas specialiais cheminiais preparatais – insekticidais.
Kitos persikų auginimo problemos
Jei persiko lapija yra labai vešli ir graži, tačiau jis nemezga vaisių, tikėtina, kad dirvožemyje yra azoto perteklius. Šių trąšų reiktų nebenaudoti.
Jei persikų lapus pradeda vagoti geltonos gyslelės, tai gali reikšti, kad dirvožemyje trūksta geležies, arba, kad augalas jos nepasisavina. Ši problema sprendžiama, praturtinant dirvožemį būtinaisiais mikroelementais, visų pirma geležies chelatu.
Persikų nauda sveikatai
Persikuose gausu skaidulinių medžiagų, vitaminų, mineralinių medžiagų bei antioksidantų, todėl šviežių vaisių vartojimas praturtina mitybą ir prisideda prie sveikatos palaikymo. Į mitybą įtraukti persikai:
- kovoja su oksidacine pažaida, palaiko organizmo gyvybingumą ir energiją.
- palaiko virškinimo sistemos sveikatą, reguliuoja žarnyno peristaltiką ir padeda išvengti vidurių užkietėjimo.
- padeda odos grožiui, gerina jos gebėjimą išlaikyti drėgmę, pagerina odos elastingumą.
Šaltiniai:
https://www.agronomija.lt/sodininkyste/abrikosu-ir-persiku-auginimas/
https://www.thespruce.com/how-to-grow-and-care-for-peach-trees-4589455
https://www.britannica.com/plant/peach
https://www.healthline.com/nutrition/peach-fruit-benefits
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.