Nors jau pats pavadinimas nurodo, kad pupmedis priklauso pupinių šeimai, tačiau neretai vaikų tarpe jis vadinamas… bananų medžiu. Ir iš tiesų, ryškiai geltoni pupmedžio žiedai primena miniatiūrines bananų kekes. Skirtumas tik tas, kad šių „bananų“ šiukštu negalima valgyti – skoniu tikrai nepasimėgausite ir dar sulauksite rimtų apsinuodijimo simptomų. Atmetus šią aplinkybę, pupmedžio auginimas sode yra puikus būdas papuošti savo aplinką ir susikurti natūralią paunksmę po svyrančiomis žieduotomis šakomis. Sužinokite kaip sėkmingai ir saugiai užsiauginti šį augalą savo sode.
Pupmedžio rūšys ir jų ypatybės
Pupmedis yra europietiškos kilmės augalas, natūraliai paplitęs Centrinės ir Pietų Europos šalyse. Gamtoje sutiksite tik dvi jo rūšis – paprastąjį arba daržinį pupmedį ir alpinį pupmedį. Na, o soduose galite pamatyti ir šių veislių hibridą, selekcininkų išvestą Vetererio pupmedį. Skaitykite daugiau apie kiekvienos rūšies charakteristikas ir įvertinkite, kurio pupmedžio auginimas sode tinkamiausias jums.
Paprastasis pupmedis
Kitaip vadinamas darželiniu pupmedžiu (lot. Laburnum anagyroides), šis augalas gali būti auginamas tiek medžio, tiek krūmo pavidalu. Derlingoje žemėje jis pasiekia apie 7-9 metrų aukštį ir maždaug 5 metrų plotį. Natūraliai jis aptinkamas nuo Austrijos iki pat Ispanijos, įspūdingai vešėdamas pamiškėse bei pakalnėse.
Lietuvos dvaruose būta bandymų auginti paprastąjį pupmedį dar iki I-ojo pasaulinio karo, tačiau anuomet jis neprigijo. Gležnas augalas dažnai neatlaikydavo lietuviškų žiemų, bet šiandien tai nebėra didelė problema. Visų pirma, žiemos juntamai šiltėja, o ir pupmedis, kilęs iš Lietuvoje užauginto motininio augalo, jau yra įgavęs gerokai daugiau atsparumo mūsų klimato sąlygoms.
Be jokios abejonės, pagrindinė pupmedžio puošmena yra „auksinėmis girliandomis“ vadinami citrinų geltonumo žiedai. Nors atskiras žiedas tesiekia 2 cm, tačiau sukibę tarpusavyje jie formuoja vėjyje banguojančias 25-30 cm kekes, pastebimas iš toli. Žiedai išsiskleidžia gegužės mėnesį ir jei vėlyvas pavasaris nenustebina karščiais, jie džiugina spalvomis bei aromatu net keletą savaičių.
Alpinis pupmedis
Šiek tiek žemesnis nei paprastasis, alpinis pupmedis (lot. Laburnum alpinum) užauga maždaug iki 5-7 metrų ir dažniau sutinkamas krūmo pavidalu. Taip pat jis yra mažiau reiklesnis ir gali augti net ne itin derlingose kalnų vietovėse. Tačiau, tinkamai palepinę alpinį pupmedį, galite netikėtai sulaukti ir gerokai didesnio aukščio medelio.
Jo lapai yra šiek tiek stambesni, o žiedai, priešingai – smulkesni nei paprastojo pupmedžio, sudarantys kiek ilgesnes kekes. Jos siekia net iki 40 cm todėl formuoja dar įspūdingesnes mirguliuojančias kaskadas. Reikėtų pabrėžti, kad abiejų pupmedžių žiedai skleidžia nuostabų aromatą, kuris savo šleifu apgaubs visą sklypo teritoriją. Na, o vabzdžius traukia ne tik skalsus kvapas, bet ir saldus žiedų nektaras, iš kurio bitės neša itin švelnaus skonio medų.
Vetererio pupmedis
Ši rūšis selekcininkų išvesta dar XIX a. Olandijoje. Vetererio pupmedis (lot. Laburnum watereri) yra alpinio ir paprastojo pupmedžio hibridas, pasižymintis didžiausiu atsparumu ir dekoratyvumu. Tai yra pats žemiausias iš trijų medžių, tačiau sukraunantis net iki 60 cm žiedų kekes. Itin populiari Vetererio pupmedžio veislė „Alford‘s Weeping“, kurios plačiai pasklidusios šakos dailiai linksta žemyn, sukurdamos nepakartojamą vaizdą ir malonų pavėsį karštai dienai.
Krentant paskutiniams žiedlapiams, žiedynų vietoje užsimezga nedidelės, maždaug 5 cm ilgio pūkuotos ankštys. Artėjant rudeniui jos paruduoja, o ant žemės pabyra pupelės formos sėklos – iš čia ir kildinamas augalo pavadinimas. Tiek pupmedžio sėklos, tiek lapai ir žiedai yra nuodingi žmogaus organizmui. Jos nėra mirtinos, tačiau suvalgius jaučiami labai stiprūs apsinuodijimo simptomai, kai kuriais atvejais prireikia net ir medikų pagalbos. Verta pabrėžti, jog pupmedis pavojingas tik vartoti į vidų, o liesti yra visiškai saugus. Tad ir tinkamai perspėjus mažuosius smalsuolius, nereikėtų per daug baimintis dėl jo pavojų.
Kaip pasiruošti pupmedžio auginimui sode?
Tam, kad pupmedis komfortiškai augtų ir vešėtų, jam reikalingas nerūgštus ir lengvai kalkingas dirvožemis. Medis taip pat netoleruoja didelio drėgmės kiekio, tad esant stovinčiam vandeniui patartina įsirengti drenažinę sistemą. Gausiai žydės tik saulėtose vietose, o pirmieji žiedai jus pradžiugins tik po 4-8 metų. Gera žinia, jog augalas nors ir prisibijo šalčių, yra pakankamai atsparus užterštumui, sausrai, kenkėjams ir ligoms. Deja, pupmedis neturi atsparumo kiškiams, kurie itin mėgsta apgraužti medelį žiemą. Bet, žinodami tai iš anksto, galite pasirūpinti veiksminga apsauga šaltajam sezonui.
Nors kai kuriais aspektais pupmedis yra gana lepus augalas, tačiau visos pastangos atsiperka pirmaisiais žydėjimo metais – tai yra kvapą gniaužiantis vaizdas. Turėdami pagrindines instrukcijas galite išvengti daugelio klaidų ir pasiekti išties puikių rezultatų. Patikėkite, pupmedžio auginimas sode bus vertas jūsų laiko ir darbo.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.