Skip to content

Avietės – ir skanu, ir naudinga!

Avietės – ir skanu, ir naudinga. Aviečių sodinimas
Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Avietė (lot. Rubus) priklauso erškėtinių (lot. Rosaceae) augalų šeimai, gervuogių genčiai. Pasaulyje žinoma apie 120 aviečių rūšių. Puikiai auga vidutinių platumų klimato juostoje. Gali augti ir šalto klimato kraštuose. Lietuvoje, natūraliomis sąlygomis avietės mėgsta augti tiek lapuočių, tiek spygliuočių, tiek mišriuose miškuose. Taip pat jų galima rasti pamiškėse, miško kirtimuose, drėgnesnėse vietose. Mūsų krašte savaime auga tokios aviečių rūšys kaip paprastoji avietė (lot. Rubus idaeus), kvapioji avietė (lot. Rubus odoratus L.), šiaurinė avietė (lot. Rubus articus L.), lazdynlapė avietė (lot. Rubus carylifolius Smith) taip pat – katuogė (lot. Rubus subgen. Cylactis), bei aukštapelkėse auganti tekšė (lot. Rubus chamaemorus).

Avietė – pusiau krūmas, jos stiebai siekia vidutiniškai apie 1,5 metro aukščio. Viršūnės truputį palinkusios. Stiebai gausiai dygliuoti, su šereliais. Lapai dažniausiai trilapiai arba plunksniški. Žiedai kraunami kekėse, išaugančiose viršūnėse ar stiebų pažastyse. Žydi birželio-liepos mėnesį. Vaisiai prinoksta liepą-rugpjūtį. Prinokę vaisiai lengvai atsiskiria nuo žiedsosčio. Vaisiuose gausu smulkių kaulavaisių.

Avietės istorija trumpai

Kaip kultūrinis augalas avietė žinoma nuo IV amžiaus. XVI amžiuje šiomis uogomis neabejotinai mėgautasi valdovo dvare Vilniuje. Tą patvirtina archeologinių tyrimų duomenys. Tačiau plačiau Lietuvos gyventojų soduose ir kiemuose avietės pradėtos auginti nuo XVIII amžiaus.

Avietės Lietuvoje yra vienos populiariausių uogų, vartojamos ir maistui, ir sveikatinimui. Šiuo metu jau yra išvesta nemažai kultūrinių aviečių veislių, pritaikytų auginti soduose. Auginamos dviejų pagrindinių rūšių avietės: vasarinės ir remontantinės (duodančios kelis derlius). Šių uogų gali užsiauginti kiekvienas, žinodamas kelias pagrindines rekomendacijas.

Avietėms tinkamos vietos bei dirvos parinkimas

Tinkamiausia vieta avietynui įveisti yra pietvakarinė ir vakarinė sklypo dalis. Geriausia – su nedideliu nuolydžiu. Jeigu avietynui parenkama lygi vieta, svarbu, kad joje nebūtų lomų, ar daubų, kadangi avietėms labai kenkia net ir laikinas įmirkimas. Geram aviečių augimui ir derėjimui būtina saulėta vieta. Augdami pavėsyje aviečių jauni stiebai ištįsta, tampa ploni, o taip pat užtemdo vaisius vedančius stiebus. Avietes taip pat netinka sodinti tarp kitų vaismedžių, ar vaiskrūmių.

Avietės gana reiklios dirvai ir drėgmei. Gausiai dera tik augdamos puriame, trąšiame dirvožemyje. Geriausiai avietės auga lengvuose ir vidutinio sunkumo, drėgmei laidžiuose ir puriuose priemoliuose. Taip pat gerai auga ir drėgnuose priesmėliuose. Labai svarbu, kad dirvoje būtų daug humuso. Labiausiai reiktų vengti avietes sodinti į molingą (dėl galimo drėgmės pertekliaus) ir smėlingą (dėl galimo perdžiūvimo) dirvožemį.

Aviečių sodinimas

Aviečių sodinimas

Prieš sodinant avietes svarbu gerai paruošti dirvą. Ji turi būti suarta iki maždaug 35–40 cm gylio, į arimą turi būti įterpta mėšlo ar komposto.

Avietes galima sodinti tiek pavasarį, tiek rudenį.

Pavasarį avietes patartina pasodinti kuo anksčiau. Tai galima daryti iškart, kai pradžiūsta dirva. Pavasarį tinkamas sodinimui laikas yra visas balandis ir gegužės pradžia. Pasodinus vėliau, kai oras labai įšyla, aviečių įsišaknijimui dirvoje gali pritrūkti drėgmės. 

Rudenį avietes reiktų pasodinti rugsėjo pabaigoje – spalio viduryje, kad sodinukai suspėtų sustiprėti prieš žiemą.

Dažniausiai sodinukams naudojami pirmamečiai daigai, atidalinti nuo pagrindinio krūmo. Patariama aviečių krūmelius sodinti eile, 50–70 cm tarpais vienas nuo kito. Tarpai tarp aviečių eilių turėtų būti ne mažesni kaip 1,5 m. Susodinus tankiau augalai bus blogiau apšviečiami, taigi ir uogienojų užmegs mažiau bei juos dažniau puls ligos. 

Sodinukams patartina kasti kvadratines, maždaug 40 cm pločio ir 40 cm gylio duobutes. Į kiekvieną duobutę reiktų įpilti kibirą komposto, sumaišyto su derlingu viršutiniu žemės sluoksniu. Mišinys turi užimti tris ketvirtadalius duobės. Tuomet pilama pusė kibiro vandens. Jei dirva sausa, pasodintus aviečių sodinukus reikia laistyti po 10 dienų bei supurenti dirvą.

Aviečių auginimas ir priežiūra

Tinkamai prižiūrimos avietės duoda ne tik didesnį derlių, bet ir subrandina didesnes ir  saldesnes uogas.

Svarbiausia – negalima leisti dirvai perdžiūti. Laistoma gausiai (kibiras trims krūmams) ir retai. Palaisčius naudinga dirvą išpurenti. Taip pat naudinga dirvą mulčiuoti. Po mulčiu susikaupia daugiau drėgmės, kuri išsilaiko per sausrą, tampa pastovesnė dirvos temperatūra. Reguliariai mulčiuojamoje dirvoje susidaro daugiau humuso, dirvožemis tampa puresnis. Tokios sąlygos paskatina avietes leisti daugiau smulkių šaknų, reikalingų geresnei mitybai.

Avietės mėgsta retinimą. Šakninės ataugos šalinamos aštriu įrankiu (pvz. kastuvu), nukertant jas 5–8 cm gylyje. Pašalinus šiuos ūglius, augalas daugiau jėgų skirs kitų ūglių ir stiebų vystymui.

Taip pat svarbu tręšimas. Avietės mėgsta gausiai organinėmis trąšomis patręštą dirvą. Vasaros pradžioje avietes 2–3 kartus naudinga patręšti kompostu. Birželį-liepą tręšiama pelenais, tai paskatina uogų augimą. Rudenį avietės tręšiamos fosforo ir kalio trąšomis. Tiesa, kalio trąšos avietėms naudingos ir pavasarį. Tai ypač naudinga remontantinėms avietėms, nes padidina galimybes joms išleisti stiprius stiebus.

Norint turėti sveiką ir produktyvų avietyną taip pat svarbu išnaikinti daugiametes piktžoles – varpučius, usnis, kiaulpienes, dilgėles, pienes ir kt. Tą galima užtikrinti ravint, arba pasitelkiant herbicidus (chemines medžiagas, skirtas piktžolėms naikinti). Tačiau tokiu atveju svarbu, kad po preparatų panaudojimo ne mažiau kaip 6 valandas nenulytų lietus, o nupurkštos dirvos reiktų nepurenti 3–4 savaites.

Aviečių genėjimas

Avietės kasmet gausiai leidžia naujas atžalas ir gana stipriai plečiasi. Sutankėjusios avietės gauna per mažai saulės, veda mažesnį derlių bei smulkesnes uogas. Sutankėjusį ir netvarkingai išsikerojusį avietyną lengviau apninka ligos bei kenkėjai. Todėl avietyną būtina retinti. Tai daryti reikia kiekvieną pavasarį, papildomai – ir vasarą bei rudenį, nuėmus derlių.

Pavasarį iškertamos naujos, tankiai priaugusios atžalos. Paliekami patys stipriausi stiebai. Viename tiesiniame metre pakanka palikti 12–15 aviečių stiebų. Iki žydėjimo patrumpinamos ir stiebų viršūnės, nes ant jų išauga menkiausios uogos. Pašalinus viršūnes taip pat sustiprėja šoniniai ūgliai ir subręsta daugiau bei stambesnių uogų. Rudenį, kai nuskinamos uogos, derėjusius ūglius galima nupjauti beveik iki žemės.   

Avietynas – geras verslo planas mėgstantiems sodininkauti

Avietynas – geras verslo planas mėgstantiems sodininkauti

Tinkamai prižiūrimas avietynas iš vieno hektaro gali duoti iki 10 tonų uogų derlių. Anksčiau pradeda derėti vasarinės avietės, po jų – remontantinės, kurios duoda du derlius. Taigi, norint aviečių derlių rinkti nuo vasaros vidurio iki pat pirmųjų šalnų, tereikia savo avietyne auginti abiejų rūšių avietes.

Jei ieškotume informacijos, kur įsigyti aviečių sodinukų, vien internete rastume ne vieną dešimtį nuorodų į medelynus, kuriuose auginamos ir parduodamos įvairiausios aviečių veislės. Ūkiuose auginama nuo kelių iki keliolikos vasarinių ir/ar remontantinių aviečių veislių, kurių kaina vidutiniškai siekia nuo 3 iki 10 eurų už sodinuką. Retais atvejai siūloma ir aviečių sodinukų, kainuojančių apie 30 eurų.

Populiariausios vasarinių aviečių veislės

„Meteor“ – ankstyva veislė, uogos sunoksta birželio pabaigoje, beveik visos vienu metu. Labai derlinga. Atspari ligoms ir šalčiui.

„Arbat“ – vidutinio ankstyvumo veislė. Auginant reikia atramų. Atspari ligoms ir šalčiui. 

„Kiržač“– vidutinio ankstyvumo, sunoksta liepos viduryje. Mažiau reikli dirvai. Derlinga veislė, uogos stambios, labai aromatingos.

„Patricija“ – vidutinio ankstyvumo veislė, sunoksta liepos viduryje. Auginant reikia atramų. Pagerinta „Patricija“ veislė – „Gigant Rubinovyj“. Tai ankstyva veislė, sunoksta pirmoje liepos pusėje. Uogos ypač didelės, su miško uogoms būdingu aromatu ir skoniu. Avietėms reikalingos atramos.

„Ispolin“ – vidutinio ankstyvumo veislė, sunoksta liepos viduryje. Uogos turi miško avietėms būdingą aromatą ir skonį. Avietėms reikalingos atramos.

”Tarusa“ – vidutinio ankstyvumo veislė, sunoksta liepos viduryje. Veislė atspari ligoms ir kenkėjams. Auginant nereikia atramų.

„Canby“ – vidutinio ankstyvumo veislė, sunoksta liepos viduryje. Išveista JAV ir paplitusi daugelyje pasaulio šalių. Uogos pailgos, stambios, gero skonio. Derlinga, atspari šalčiui ir grybinėms ligoms veislė. 

„Ottawa“ – vidutinio vėlyvumo veislė, išvesta Kanadoje. Uogos vidutinio stambumo, vienodo dydžio. Derlinga, ypač atspari šalčiui. Svarbi ypatybė, jog sunokusios uogos gana ilgai nenubyra nuo krūmo, todėl veislė itin tinkama uogas auginantiems pardavimui.

„Kumberlend“ – išskirtinė veislė. Uogos primena gervuoges – yra violetinės (su juodu atspalviu) spalvos, smulkesnės, saldžios. Neleidžia atžalų, dauginama stiebų viršūnėmis. Bijo šalčio, todėl žiemai reikia pridengti.

Populiariausios aviečių veislės

Populiariausios remontantinių aviečių veislės

„Nedosiagajamaja“ – pradeda nokti liepos pabaigoje. Iki pirmųjų šalnų spėja prinokti beveik visos subrandintos uogos.

„Polka“ – bene populiariausia, Lenkijoje išveista veislė. Derėjimo laikas – rugpjūčio antroji pusė – spalio pabaiga. Labai derlinga. Labai atspari šalčiams ir ligoms. 

„Polana“ – pradeda derėti rugpjūčio viduryje ir dera iki pirmųjų šalnų. Labai atspari šalčiui ir ligoms.

„Pokusa“ – vėlyva, vidutiniškai atspari šalčiui ir grybinėms ligoms veislė. Uogos labai didelės, pailgos, su nedideliu pūkeliu.

„Brianskoje Divo“ – labai derlinga veislė. Uogos prinoksta rugpjūčio pirmoje pusėje.

„Poranna rosa“ – vėlyva, pradedanti derėti rugsėjo pradžioje. Uogos geltonos spalvos, didelės, kietos. Atspari šalčiui ir ligoms.

„Abrikosovaja“ – pradeda derėti liepos pabaigoje. Uogos geltonos spalvos.

„Hitcote“ – uogos geltonos spalvos, vidutinio dydžio, pasižymi ypatingai geru skoniu.

Pagrindiniai kenkėjai ir ligos

Yra keletas pagrindinių, avietes puolančių kenkėjų. Vienas jų – paprastasis avietinukas, kuris graužia aviečių lapus, bei deda 30–40 kiaušinėlių į žiedus prieš jiems sužydint. Naikinamas purenant dirvą rudenį, purškiant avietes insekticidais. Kitas kenkėjas – avietinė musė, dedanti kiaušinėlius ant augalo stiebų. Užpuolus šiam kenkėjui svarbu kruopščiai apžiūrėti augalus ir pašalinti pažeistus stiebus. Taip pat avietes gali užpulti amaras. Su juo kovojama kiaušinėlius naikinant specialiais preparatais (ovicidais, insekticidais).

Pagrindinės aviečių ligos yra grybelinės:

  • antraknozė – reiškiasi dėmėmis ant įvairių augalo vietų, ligoti lapai džiūsta, plonesni stiebai dėmių vietose lūžta;
  • kekereinis puvinys – pasireiškia pūnančiomis pažeistomis augalo vietomis;
  • žievėplaiša – pažeidžia jaunus, žalius ūglius, pumpurus, lapkočius, retkarčiais – lapus;
  • rūdys – pažeidžia lapus, viršutinėje jų pusėje pasirodo apvalūs, geltoni, kiek iškilę „spuogai“, lapkočius, stiebus ir ūglius.

Kovoti su šiomis ligomis galima kruopščiai apžiūrint augalus, šalinant pažeistas, negyvas jų dalis, gerinant dirvožemį, arba naudojant specialius antigrybelinius preparatus (fungicidus).

Aviečių maistinės savybės ir nauda sveikatai

Aviečių maistinės savybės ir nauda sveikatai

Mitybos specialistai rekomenduoja per metus suvalgyti ne mažiau nei 2 kilogramus aviečių uogų, nes jos turi daug organizmą stiprinančių ir gydančių medžiagų. Aviečių uogose yra 9–10 % sacharidų (gliukozė, fruktozė, sacharozė), organinių rūgščių (citrinų, salicilo, skruzdžių rūgštys ir kt.), eterinio aliejaus, rauginių medžiagų, pektinų, ląstelienos, vitaminų C, PP, B1, B2, P, folio rūgšties, karotino, fitosterinų, flavonoidų. Lapuose kaupiamų veikliųjų medžiagų sudėtis panaši.

Kraujo būklę gerina avietėse esanti geležis, kalio druskos, karotinas, folio rūgštis. Depresijos simptomus gali padėti mažini uogose esantis varis. O cholesterolio kaupimąsi ant kraujagyslių sienelių mažina beta-C-tosterinas. Avietės savo naudingųjų savybių nepraranda net ir termiškai apdorotos.

Aviečių lapai – puiki tonizuojanti priemonė. Jų nuoviras stiprina imuninę sistemą, padeda išvalyti organizmą nuo sveikatai kenksmingų toksinų.

Liaudies medicinoje avietės vertinamos dėl savo gydomųjų savybių. Dažniausiai naudojamos kaip karščiavimą ir skausmą mažinanti priemonė – gydymui ruošiama aviečių arbata iš jų lapų, stiebų ar uogų. Peršalus, gripuojant, ar sergant bronchitu padeda aviečių lapų (tiek žalių, tiek džiovintų) nuoviras, kuris skatina prakaito ir šlapimo išsiskyrimą ir padeda imuninei sistemai kovoti su virusais. Jį taip pat galima vartoti esant virškinimo ir žarnyno sutrikimams, odos susirgimams.  

Avietės kosmetikoje

Iš aviečių gaminamos ir grožio priemonės.

Aviečių sėklų aliejus, dėl sudėtyje esančių gamtinių karotinoidų, žinomas kaip natūralus ultravioletinių spindulių filtras. Taip pat šio aliejaus sudėtyje yra raminančio ir priešuždegiminio poveikio antioksidantų, kurie puikiai apsaugo odą nuo fotosenėjimo ir laisvųjų radikalų. Dėl stiprių antioksidacinių savybių šis aliejus ypač tinka probleminės odos priežiūrai, bei kaip prevencinė priemonė nuo spuogų, komedonų susidarymo.

Veido drėkinimui, gaivinimui ir tonizavimui gaminamas laukinių aviečių lapelių, šakelių ir uogų hidrolatas.

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.

Rekomenduojamas video

Pasidalinkite su drauge ar draugu:
0 0 balsai
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Inline Feedbacks
Rodyti visus komentarus
0
Norėtųsi Jūsų minčių, pakomentuokitex