Jeigu vis dar yra noro sukišti rankas į žemę, tai tą galima padaryti sodinant žieminius svogūnus. Nepatingėjus pasisodinti dar šį lapkritį, ateinantį pavasario-vasaros sezoną sulauksite puikaus svogūnų galvų ar laiškų derliaus. Per žiemą auginti žieminiai svogūnai būna faktiškai sveikesni, skanesni, sultingesni, negu auginti iš pavasario sėjos. Lietuvių daržuose vis dažniau auginami žieminiai svogūnai dėl atsparumo šalčiui, ilgo sandėliavimo, įvairiapusio paruošimo. O rudeninis jų sodinimas yra patikrintas būdas užauginti geriausią derlių.
Žieminiai svogūnai – tai ne kažkokia atskira svogūnų rūšis, o bendrinė sąvoka, kuria apibūdinami kelių veislių svogūnai, ypač tinkami juos sodinti rudenį ir šaltais žiemos mėnesiais augti po žeme. Tai tie patys įprasti galvas formuojantys svogūnai arba dėl lapų auginami laiškiniai svogūnai.
Kodėl verta sodinti svogūnus rudenį?
Rudenį pasodinti svogūnai, jau būna įsitvirtinę po žiemos ramybės, su stipriomis šaknų sistemomis ir jau besiformuojančiais svogūnėliais, užuot pradėję augti iš naujo pavasarį, kol žemė dar šalta. Šis skirtumas pastebimas ir skoniniu atžvilgiu. Daugelis daržininkų sutinka, kad rudenį pasodinti svogūnai išaugina didesnius ir skanesnius svogūnus nei tie, kurie gaunami pasodinus pavasarį. Kas liečia svogūnų priežiūrą, tai rudenį pasodintus svogūnus reikia mažiau ravėti, juos mažiau puola kenkėjai ir ligos. Be to, jų derlius ankstyvesnis (visu mėnesiu) ir jie paprastai yra tinkamesni saugojimui bei ilgesniam laikymui po derliaus nuėmimo.
Kas be ko, bet tikrai ne visi svogūnai sodinami rudens metu – tam skirtos specialios veislės. Dauguma svogūnų rūšių tam tikru lygiu yra atsparios šalčiui, tačiau būtent žieminiai svogūnai geriau pakenčia labai žemą ar net neigiamą temperatūrą.
Ropinių žieminių svogūnų veislės
Žieminių valgomųjų svogūnų (Allium cepa) kategorijai priklauso mums įprasti ropiniai svogūnai, t. y. auginami dėl „galvų“. Tai tam tikros veislės, kurios sodinamos ar sėjamos rudenį, jų svogūnai peržiemoja po žeme, o derlius imamas vasaros pradžioje.
Lietuvoje kol kas siūlomi tik trijų žiemojančių svogūnų veislių sodinukai – „Shakespeare“, „Winteria“ ir „Akado“. Galima įsigyti ir žieminių svogūnų sėklų, pavyzdžiui, „Augusta“ veislės.
„Shakespeare“ –lygių sau neturinti populiariausia ankstyvųjų žieminių valgomųjų svogūnų veislė. Pasižymi labai skaniais, apvaliais svogūnais gelsvai rudos spalvos lukštu ir baltu minkštimu, kurių skonis sultingas ir neaštrus. Taip pat išaugina maistui vartojamus sveikus, tamsiai žalius laiškus ant siauro ropelės kaklelio.
„Winteria“ – ši žiemojančių valgomųjų svogūnų veislė yra vidutinio ankstyvumo, brandinanti stabilų ir gausų derlių. Veislė atspari žiemos šalčiams ir sužydėjimui, išgulimui. Svogūnai dideli (vidutiniškai 115 g), vienodo dydžio, su tvirtu geltonu lukštu, kurių tinkamumo vartoti terminas – vidutinis.
„Akado“ – šiai dienai Lietuvoje tai vieninteliai žiemojantys raudonieji svogūnai. Veislė vidutinio vėlyvumo, ištverminga, atspari išgulimui, labai derlinga, pasižymi geromis sandėliavimo savybėmis. Svogūnų galvos puikaus saldaus skonio, geros kokybės su viena šerdimi, plonu kakleliu.
„Augusta“ – tai žiemojantys valgomieji svogūnai, kurie Lietuvoje kol kas pateikiami tik sėklų pavidalu. Veislė atspari žemoms temperatūroms ir miltligei, užaugina kokybiškus, apvalius, šiek tiek suplotus, 110-120 g dydžio svogūnus. Jų minkštimas kreminės baltos spalvos, gana pikantiško skonio, o lukštas – geltonai auksinės spalvos. Svogūnai ilgam laikymui netinka (išsilaiko apie 2 mėn.), todėl skirti greitam vartojimui.
Žieminiai laiškiniai svogūnai ir jų veislės
Šios daržovės neformuoja mums įprastinių galvų (jų galvutės mažos ir pailgos), bet jos auginamos dėl žalių, šviežių, traškių laiškų. Vieni iš jų yra tuščialaiškiai česnakai (Allium fistulosum), kurie turėjo garbę būti vadinamais išskirtinai „žieminiais svogūnais“, tačiau atsiradus žiemojančioms ropinių svogūnų veislėms, šiuo titulu teks dalintis. Laiškams auginamų svogūnų galima įsigyti sėklomis, kurios sėjamos nuo ankstyvo pavasario iki rudens, o laiškų derlius imamas jau po 20-30 dienų 2-3 metus. Užsienyje galima įsigyti ir kitokių žiemojančių laiškinių svogūnų veislių, pavyzdžiui, „Griboskij 21“, „Aprelskij“, „Salatnyj 35“, „Maiskij“.
„Freddy“ – tuščialaiškių česnakų veislė, kuri sėjama kovo-balandžio mėn. arba žiemojimui liepos-rugpjūčio mėn. Derlius imamas gegužę-birželį arba iš vėlyvos sėjos – kitų metų kovą- balandį. Šie augalai gerai žiemoja, o nupjauti atželia.
„Totem“– labai derlinga laiškinių svogūnų veislė, kuri užaugina tamsiai žalius, stačius, kokybiškus laiškus, su nedidelė baltąja dalimi.
„Medium Leaf“ – dar vieni žiemojantys tuščialaiškiai česnakai, kurių lapai smulkūs, derlingi, švelnaus skonio. Juos galima auginti vazonėliuose ant palangės. Kadangi ši veislė yra daugiametė, ji sėjama į dirvą balandžio-birželio mėn., o derlius imamas kitų metų balandžio-rugsėjo mėnesiais.
Kada sodinti žieminius svogūnus?
Žieminių svogūnų sodinimas kelia daug klausimų, nes norisi nepavėluoti jų pasisodinti, bet kartu nesinori per anksti sulaukti jų dygimo. Žieminių svogūnų sodinukams sodinti pasirenkamas ruduo: rugsėjis-lapkritis, netgi įmanoma tai padaryti gruodį, t. y., bet kuriuo metu, kai tik galima dirbti žemę. Sodinama likus dviem-trims savaitėms iki pirmojo stipraus įšalo. Pernelyg ankstyvas rudeninis pasodinimas gali neduoti tiek naudos, nes dažnai tokie svogūnėliai linkę formuoti žiedynus. Juos galima sodinti ir pavasarį, tačiau rudenį pasodinti svogūnai paprastai duoda didesnį derlių.
Žieminių svogūnų sėklos sėjamos tiesiai į žemę vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje, bet galima pasisėti ir anksti pavasarį, išėjus įšalui.
Žieminių svogūnų auginimas
Vieta. Pasirenkama sodinimo vieta, kurioje saulė šviečia ne mažiau kaip 6-8 valandas per dieną. Gali pasirodyti keista, kodėl turi būti svarbi vieta, jeigu sodinukai sudygs tik pavasarį. Visgi saulė įšildo žemę aplink besiformuojančius svogūnėlius, o pavasarį jie greičiau pabunda iš ramybės laikotarpio. Pavėsyje svogūnai paprasčiausiai neauga.
Dirvožemis. Svogūnai mėgsta derlingą, purią, be akmenų, orui pralaidžią ir gerai drenuotą lengvo priemolio dirvą, kurios pH neutralus (netoleruoja rūgščių dirvų). Prieš sodinant, dirva įdirbama, praturtinama perpuvusiu mėšlu arba kompostu. Svogūnų lysvę reikėtų skirti tokioje vietoje, kuri po lietaus ar laistymo neliktų įmirkusi, nes stovintis vanduo gali labai greitai sukelti puvimą arba platinti ligas ir sunaikinti visą derlių.
Žieminių svogūnų sodinimas ir sėjimas
Kai jau nusprendėte, pasižiūrėjote į kalendorių ir apskaičiavote konkretų laiką, kada sodinti žieminius svogūnus, reikia imtis tai padaryti. Į paruoštą dirvą svogūnų sodinukai įspraudžiami maždaug 2-2,5 cm gylyje, paliekant 10-15 cm tarpus tarp svogūnų, o jei sodinamos kelios eilės, tarp jų paliekamas 20-30 cm atstumas. Pasodinti svogūnėliai gerai palaistomi ir mulčiuojami.
Jeigu svogūnai sėjami, tai sėklos sėjamos į nedidelį griovelį kas 1-1,5 cm, ir 1,5-2,0 cm gylyje. Tarpai tarp eilių – 20-30 cm. Po sėjos dirva šiek tiek sutankinama. Išaugus 2-3 tikriesiems lapeliams, daigeliai retinami 3-4 cm atstumu tarp jų. Rudeninės sėjos metu eilutės mulčiuojamos humusu ir durpėmis.
Žieminių svogūnų priežiūra
Laistymas. Jei rudenį nėra lietaus, pasėliai laistomi, bet nustojama atėjus pirmosioms stiprioms šalnoms. Ramybės metu jiems nereikės papildomos drėgmės, nes dėl to jie bus linkę pūti. Svogūnai turi negilias šaknis ir vegetacijos laikotarpiu geriausiai auga, jei per savaitę iškrenta bent 1 cm lietaus.
Mulčiavimas. Pasodinti svogūnėliai mulčiuojami 1,5 cm storio šiaudų arba susmulkintų lapų mulčiu. Svogūnams sudygus, pridedama dar apie 1 cm mulčio, bet taip, kad neuždengtų saulės šviesos. Toliau mulčiuojama iki pirmųjų didelių šalčių tiek, kol ant augalų lieka apie 4 cm mulčio, apsaugantis pasėlius nuo žiemos šalčio. Pavasarį, pasibaigus paskutinėms šalnoms arba atšilus orams ir augalams pradėjus augti, nuo svogūnų nuimamas visas mulčias.
Tręšimas. Per aktyviąją vegetaciją pavasarį ropiniai svogūnai tręšiami kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis, o laiškiniai – tręšiami rudenį organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.
Žieminių svogūnų derliaus nuėmimas
Nesubrendusių ropinių žieminių svogūnų, kurių skersmuo yra apie 7,5-12,5 cm, dalį derliaus galima nusiimti ir pavasarį, tačiau tokios daržovės sunaudojamos iš karto ir ilgalaikiam laikymui netinka. Geriau leisti jiems augti iki brandos. Peržiemojusius svogūnus paprastai galima išrauti birželio ar liepos mėnesį (tai gali skirtis priklausomai nuo veislės).
Artėjant svogūnų derliaus nuėmimo laikui, jie nelaistomi ir leidžiama susiformuoti apsauginiam sausam lukštui. Derlius imamas, kai nulinksta ir nudžiūsta svogūnų lapai (bent 75 proc. viso pasėlio). Išrauti svogūnai kelias dienas padžiovinami saulėje, tada nuvalomi, nupjaunami sudžiūvę laiškai ir laikomi šiltoje 23-26 °C temperatūros patalpoje, kuri gerai vėdinama ir yra apsaugota nuo saulės šviesos.
Žieminių svogūnų ligos ir kenkėjai
Reikia pasidžiaugti, kad peržiemoję svogūnai mažiau kenčia nuo ligų ir kenkėjų, negu pavasarį sodinti atstovai. Nors šliužai ir sraigės greičiausiai nesukels problemų žiemą, rudenį ar ankstyvą pavasarį jie vis tiek gali apgraužti svogūnų pasėlius.
Tokie kenkėjai, kaip svogūniniai tripsai, dažniausiai pasitaiko karštais ir sausais vasaros mėnesiais, tačiau žiemą gali išgyventi dirvožemyje ir pasislėpti svogūnuose.
Iš ligų labiausiai kenkia įvairūs svogūniniai puviniai, sukelti Botrytis grybų genties. Svogūnai pūva drėgnomis auginimo sąlygomis: pelėsis gali plisti žiemą, kai nutirpsta sniegas ir svogūnėliai sudrėksta. Žieminius svogūnus taip pat kamuoja miltligė.
Šaltiniai:
https://gardenerspath.com/plants/vegetables/grow-winter-onions/
https://www.gardeningknowhow.com/edible/vegetables/onion/growing-winter-onions.htm
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.