Anturis (lot. Anthurium) yra ajerinių (lot. Acoraceae) augalų šeimos augalas. Augalo tėvynė yra Pietų Amerikos atogrąžų miškai. Ypač paplitęs šiaurės vakarų Ekvadoro ir pietvakarių Kolumbijos regionuose. Dauguma gamtoje augančių anturių rūšių yra epifitai, t. y. augantys ant kitų augalų, tačiau naudojantys juos tik kaip atramą, o ne kaip maisto šaltinį.
XIX a. šis augalas buvo atvežtas į Havajus. Čia pradėtas auginti tiek dekoratyviniais, tiek ir komerciniais tikslais. Ilgainiui, kaip dekoratyvinis augalas, anturis išplito įvairiose pasaulio regionuose.
Ši gėlė išsiskiria labai dekoratyviais, tarsi vaškuotais, žalios spalvos, širdies formos lapais. Anturio žiedas taip pat labai unikalus. Tai pailga, iki 20 cm ilgio užauganti, geltonos spalvos burbuolė. Dažnai manoma, kad anturio žiedas yra įvairių spalvų, širdies formos lapas su kyšančia pailga burbuole. Tačiau pagrindinį žiedą sudaro tik burbuolė. Ji susiformuoja „modifikuotame“ anturio lape, kuris gali būti raudonos, violetinės, rožinės, baltos, žalios, ar oranžinės spalvos.
Anturis užauga maždaug iki 60 cm aukščio. Jo žydėjimo periodas trunka net 3–4 mėnesius. Net ir peržydėjęs augalas išlieka labai dekoratyvus – jo žali, blizgūs lapai savo išvaizdos nepakeičia ištisus metus.
Anturio rūšys
Anturio genčiai priskiriama daugiau nei 300 įvairių šio augalo rūšių. Tačiau dekoratyviausios ir dažniausiai namų sąlygomis auginamos yra tik dvi: Šerčerio (lot. Athurium Scherzerianum Schoft) ir kolumbinis (lot. Athurium andreanum Lindl.) anturiai. Šerčerio anturių lapai, kuriuose susiformuoja žiedynai, būna arba raudonos (taip pat rausvos), arba baltos spalvos. Kolumbinių anturių – dažniausiai rausvi. Namų sąlygomis dažniau auginami būtent kolumbiniai anturiai.
Kartais anturis gali būti painiojamas su panašius žiedus turinčia vėzdūne, tačiau tai visiškai skirtingi augalai.
Anturio auginimas namuose
Šiems augalams reikia skirti šviesią ir šiltą namų vietą. Svarbiausia – tinkamas šviesos balansas. Tiesioginiai saulės spinduliai anturiams yra žalingi, nuo jų pradeda gelsti augalo lapai ir žiedai. O gaudamas per mažai šviesos anturis išstypsta ir nebežydi.
Anturiai taip pat nemėgsta skersvėjų ir pernelyg sauso oro. Todėl prasidėjus šildymo sezonui, šiuos augalus reiktų patraukti kuo toliau nuo šildymo prietaisų.
Šie augalai puikiai augs patalpoje, kurioje ištisus metus palaikoma 22–27 °C temperatūra ir kurioje yra didesnis oro drėgnumas. Tačiau jei oro temperatūra nėra pastovi, svarbu užtikrinti, kad ji nenukristų žemiau +18 °C.
Anturio sodinimas
Tinkamiausias šiems augalams yra šiek tiek rūgštus (pH 5,5–6), purus, universalaus ir orchidėjoms skirto substrato mišinys. Sodinant (persodinant) suaugusį augalą, į dirvožemį patartina įmaišyti kompostinio mišinio. Taip pat šį augalą tinka auginti dirvožemyje, kurio apatinį sluoksnį sudaro kompostinė žemė, o viršutinį – perpuvę pušų spygliai. Į dirvožemį taip pat galima įmaišyti švaraus upės smėlio. Labai svarbus yra kokybiškas drenažas, nes anturio šaknys nepakenčia užsistovėjusio vandens.
Jaunus anturius reikia persodinti kasmet. Tai daryti geriausia žiemos pabaigoje ir pirmoje pavasario pusėje (nuo vasario iki balandžio). Kiekvienais metais anturiui reikia parinkti vis didesnį vazoną, kuriame būtų ir didesnis drenažas. Suaugusius anturius persodinti reikia rečiau – kas 2–3 metus. Svarbu atkreipti dėmesį, jog suaugusio anturio šaknys yra labai trapios. Todėl persodinti tokius augalus reikia ypač atsargiai.
Anturio priežiūra
- Anturiai mėgsta drėgmę – tiek dirvoje, tiek aplinkoje. Tačiau, kaip minėta, visiškai netoleruoja šlapios, su užsistovinčiu vandeniu, žemės. Taigi, prieš laistant naudinga patikrinti ir gilesnių dirvožemių sluoksnių drėgnumą bei laistyti tik tuomet, kai jie beveik sausi.
- Žydėjimo periodu anturiams reikia daugiau ir pastovios drėgmės, todėl laistyti reiktų dažniau. Rudens ir žiemos laikotarpiu, kai gėlei prasideda ramybės periodas, laistoma rečiau. Tuomet tereikia palaikyti minimalų dirvos drėgnumą.
- Laistoma kambario temperatūros, geriausia 20–22 °C, nekalkėtu vandeniu. Į vazono padėklą nutekėjusį perteklinį vandenį reikia išpilti.
- Anturiai mėgsta apipurškimą vandeniu. Vasarą, ypač esant itin šiltam orui, purkšti galima ir kelis kartus per dieną. Purškiamas vanduo taip pat turėtų būti kambario temperatūros. Svarbu nepurkšti anturio žiedų, nes jie ims juoduoti.
- Rudenį ir žiemą anturį kartas nuo karto taip pat reikėtų nupurkšti. Tai daryti reiktų daug rečiau nei šiltuoju metų laikotarpiu.
- Anturiai tręšiami specialiomis, žydintiems augalams skirtomis trąšomis. Persodintą augalą pirmą kartą patręšti galima po trijų savaičių. Žydėjimo periodu tręšiama kartą per dvi savaites.
- Po žydėjimo, pašalinus peržydėjusius stiebelius, bent porą mėnesių augalo tręšti nebereikia. Vėliau, iki žydėjimo, anturį užtenka patręšti kartą per mėnesį. Geriausia tą daryti iškart po laistymo.
- Anturio lapų nepatartina liesti rankomis – dėl to ant jų gali atsirasti dėmės.
Anturio dauginimas
Paprasčiausias būdas padauginti anturį – jo lapų auginiais. Tam tereikia nukirpti sveiką, maždaug 5 cm ilgio viršūninį anturio lapą ir jį pamerkti į vandenį. Kad auginys greičiau išleistų šaknis, į vandenį galima įpilti specialaus šaknų augimą stimuliuojančio skysčio. Kai auginys išleidžia šakneles, jį galima persodinti į vazoną.
Kitas nesudėtingas būdas yra anturio dauginimas atžalomis. Nuo sveiko augalo atsargiai atpjaunama stipri atžala su šaknimis, keliais tarpubambliais ir lapais. Lapai pašalinami, paliekant tik plikus stiebus. Tuomet atžala sodinama į smėlio ir durpių substrato mišinį taip, kad grunte būtų tik šaknys. Auginys pridengiamas polietileno maišeliu, ar kita panašia priemone (sukuriamos šiltnamio sąlygos), kasdien purškiamas vandeniu ir laikomas šviesioje vietoje. Maždaug po savaitės atžala turėtų pradėti leisti naujus lapelius. Tuomet priedangą reikia nuimti, o daigelį pasodinti į nuolatinę vietą.
Anturį galima dauginti ir sėklomis, tačiau tai yra sudėtingas ir nepopuliarus metodas. Visų pirma, tam, kad kambaryje auginami anturiai subrandintų sėklas, jų žiedus reikia apdulkinti. Jei to natūraliai negali padaryti vabzdžiai, tą galima daryti dirbtiniu būdu, šepetėliu žiedadulkes pernešant nuo žiedo ant žiedo.
Turint anturio sėklų, pirmiausia jas patariama mirkyti kalio permanganato tirpale (apie 15 minučių). Tuomet jos, išbertos ant servetėlės, šiek tiek padžiovinamos ir pasėjamos į sudrėkintą daiginimo substratą. Sėklos turi būti užbertos labai plonu žemės sluoksniu. Tuomet daigykla uždengiama stiklu ar kita tinkama priemone bei laikoma šiltai ir šviesiai. Esant tinkamoms sąlygoms sėklos sudygsta palyginus greit – maždaug per 15 dienų. Paaugusius daigelius, turinčius 3 lapelius, jau galima persodinti į vazoną.
Tačiau dauginimas sėklomis nėra labai vertas pastangų. Iš sėklų auginami anturiai auga lėtai, pražysta tik maždaug po 5 metų ir neretai praranda savo dekoratyvumą.
Anturio priežiūros klaidos ir ligos
Yra trys pagrindinės priežastys, lemiančios augalo pažeidimus: nuolat įmirkęs dirvožemis, per žema aplinkos temperatūra, pernelyg sausas oras ir perdžiūvęs dirvožemis.
- Jei anturis perlaistomas, ant jo lapų atsiranda dėmės. Jeigu anturio vazone dar ir nuolat užsistovi vanduo – pradeda pūti augalo šaknys.
- Jei augalui per šalta, t. y. jei jis nuolat būna vos +18 °C ar žemesnėje temperatūroje, ant lapų atsiranda pilkos dėmės. Dėl šios priežasties pažeistą augalą perkėlus į šiltesnę vietą iš pradžių reikėtų mažiau laistyti.
- Gelstantys ir ruduojantys anturio lapų pakraščiai išduoda, kad dirvožemyje pernelyg daug chloro. Tokiu atveju augalą reiktų laistyti tik minkštu vandeniu arba persodinti į jam tinkamą dirvožemį.
- Pernelyg šiltoje ir sausoje aplinkoje augantys anturiai gali susirgti miltlige. Šią ligą išduoda ant augalo lapų atsirandančios pilkšvos dėmės, kurios ilgainiui plečiasi. Galiausiai lapai pradeda rausti ir džiūti. Su šia liga kovojama augalą purškiant fungicidais.
- Per šilta ir per sausa aplinka gali įtakoti ir fitoftorozės atsiradimą. Dėl šios ligos augalo lapai suglemba ir paruduoja. Taip pat ima juosti ir šaknys. Deja, tokiu atveju augalą tenka sunaikinti.
- Trąšų perteklius gali išprovokuoti bakterinės dėmėtligės atsiradimą. Ši liga pasireiškia rudomis dėmėmis ant augalo žiedų bei lapų. Ant lapų atsiradusios rudos dėmės turi gelsvą apvadą. Liga naikinama augalą purškiant fungicidais.
- Per šlapiame dirvožemyje augančius anturius gali užpulti diegavirtė. Nuo šios ligos pradeda pūti augalo šaknys, pilkėja lapai, ilgainiui augalas ima vysti. Liga gydoma fungicidų purškalu.
- Dėl pernelyg didelio temperatūrų svyravimo, ypač jei dirvožemis per šlapias, anturį gali pažeisti kekerinis puvinys. Nuo šios ligos pirmiausia pradeda vysti žiedas, ant jo atsiranda tamsios dėmės. Tokiu atveju reikia pašalinti pažeistus žiedus, o augalą purkšti fungicidais.
- Tamsios, apvalios dėmės ant augalo lapų gali reikšti degulius (antraknozę). Šios ligos pažeisti lapai džiūsta ir žūva. Ant lapų atsiradusios nedidelės raudonos dėmės, kurios ilgainiui plečiasi, išduoda septoriozę. Su šiomis ligomis kovojama pašalinant pažeistus lapus ir augalą purškiant fungicidais.
Anturius puolantys kenkėjai
Dėl ypač sauso oro ir nepakankamai drėkinamo dirvožemio anturį gali apnikti voratinklinės erkės arba skydamariai. Šie vabzdžiai kenkėjai pirmiausia apsigyvena apatinėse lapų pusėse. Įsiveisus voratinklinei erkei, ant viršutinių augalo lapų atsiranda smulkių gelsvų dėmelių, lapai pradeda gelsti ir džiūti. Šie kenkėjai taip pat augalo lapus apraizgo voratinkliais, iš pradžių vos matomais, vėliau – ištisomis gijomis tarp lapų ir stiebų. Skydamariai ant viršutinių lapų pusių palieka savo išskyras – lipnų skystį. Kovoti su šiais kenkėjais reikia specialiais, tikslingai šiuos gyvius naikinančiais insekticidais. Taip pat augalo lapus dažniau purkšti vandeniu.
Anturis turi toksiškų savybių
Anturio žieduose ir lapuose yra kalcio oksalato kristalų, todėl jis priskiriamas toksiškų augalų kategorijai. Šio augalo sultys gali nudeginti odą. Ypatingai reiktų saugoti mažų vaikų odelę, nes net ir vienas lašas anturio lapų sulčių jiems gali sukelti nudegimą.
Persodinant ar dauginant anturį reikėtų dėvėti apsaugines pirštines, kad apsaugotumėte savo rankas.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.