Šabo gvazdikai yra hibridinės kilmės, išgautas 1895 m., sukryžminus tikrąjį gvazdiką (Dianthus caryophyllus) su Dianthus sulhucticosus Willd ir pavadinti jų selekcininko, prancūzų vaistininko M. Šabo (Chabaud) iš Tulono, vardu. Šios gėlės greitai pritraukė prancūzų dėmesį ir pasklido visoje Vakarų Europoje. Iki šimtmečio pabaigos atsirado labai gražių, dideliais žiedais, veislių kaip “Maria Shabo” ir “Jeanne Dionysus”.
Gvazdikas visada buvo galios ir revoliucijos simbolis. Didžiosios prancūzų revoliucijos metu ši gėlė buvo karaliaus šalininkų emblemoje. Tai reiškia, kad jau XVIII a. gvazdikas buvo labai gerbiamas. Šiais dekoratyviniais augalais domėjosi karaliai, revoliucionieriai ir net gi gydytojai. Manoma, kad į Europą iš Tuniso gvazdikus atgabeno kryžiuočiai, kaip karaliaus Liudviko IX atminimą, kuris įsakė maru susirgusius karius girdyti šio augalo nuoviru. Kai kuriems ligoniams toks vaistas tikrai padėjo, bet paties karaliaus jis neišgelbėjo. Kartu su mirusio karaliaus pelenais, į Prancūziją buvo atgabenti ir Šabo gvazdikai. Prancūzijoje šios gėlės tapo tokios populiarios, kad jomis apsodindavo vienuolynų sodus.
Šiek tiek vėliau gvazdikas Šabo atvyko ir į Ameriką, kur jis prisijungė prie sodo (olandų) gvazdikų asortimento. Europos šalyse Šabo laikomas olandiškojo gvazdikėlio modifikacija.
Šabo gvazdikas – ypatingai graži gėlė
Šabo gvazdikas, priklausomai nuo gamtos sąlygų ir auginimo vietos, gali būt tiek vienmetis, tiek daugiametis augalas. Jis priklauso gvazdikų (Dianthus) šeimai. Tai kryžminimo rezultatas. Jį nėra lengva auginti, tačiau jei laikysitės visų būtinų sodinimo ir priežiūros reikalavimų, jūsų sode atsiras reta, ypatinga gėlė.
Šabo gvazdikai – tai nedidelis, 40-60 cm aukščio krūmas, kurio stiebai yra stambūs, įvairių žalių atspalvių. Jų lapai yra tamsiai žalios spalvos, o žiedai – palyginti su šiurpiniais gvazdikais, nemaži ir švelnaus kvapo. Purūs Šabo gvazdikų žiedlapiai yra fantastiškos formos, suspausti ir tarsi kraštuose nupjauti. Šių gėlių žiedai būna įvairiausių spalvų: raudona, geltona, rausva, koralinė, balta, violetinė ir kt.
Pagrindinė, šios nuostabios gėlės savybė – gebėjimas žydėti pakartotinai – visą vasarą ir rudenį iki pat pirmųjų šalnų. O pietiniuose, šiltuosiuose kraštuose pumpurai formuojasi visus metus. Pražydusiu Šabo gvazdiko žiedu galima grožėtis 5-10 dienų. Tačiau jeigu oras karštas ir sausas, žiedlapiai akimirksniu išblunka ir praranda savo žavesį.
Sėklos formuojasi praėjus 2-2,5 mėnesio po šių gėlių žydėjimo. Šabo gvazdikų vaisiai panašūs į pailgas kapsules, su plonu kampučiu viename gale. Jos greitai atsidaro. Kiekvienas šios gėlės krūmas gali subrandinti 2,5 g sėklų, kurios išlieka tinkamos sodinti apie 3-4 metus.
Šabo gvazdikų rūšys
Pagal plačią spalvų gamą gėlių augintojai išskiria šias labiausiai populiarias Šabo gvazdikų rūšis: „Aurora“, „Benigno“, „Jeanne Dionysus“, „Légien d’Oner“, „La Prancūzija“, „Marie Shabo“, „Mikado“, „Nero“, „Ugninis karalius“ („Gaisro karalius“), „Lejeune D’orner“, „Montblanc Kvepiantis“, „Girofle“, „Šampanas“ ir kt.
Lietuvoje parduodami šabo gvazdikų sėklų miksai. Juose būna sumaišytos kelių veislių sėklos.
Šabo gvazdikų dauginimas
Ši gvazdikinių šeimos gėlė auginama iš pirktinių sėklų. Jų galima lengvai įsigyti sodo ir daržo prekių parduotuvėse. Iš vieno gramo paprastai sudygsta apie 500 daigų. Sėklų daigumas yra apie 80-95 proc. Patiems juos surinkti gana sunku. Dygimas lauke būna ilgesnis ir jam būtinas šiltas, debesuotas oras be kritulių. Augimo laikotarpis trunka apie 1,5-2 mėnesius.
Šias darželio gėles taip pat galima dauginti ir ūgliais, kurie įsišaknija per 4-5 savaites. Kereliai rudenį sodinami į šaltą, šviesų šiltnamį. Žiemą jiems reikia papildomo apšvietimo, nes nuo šviesos stokos daigai sunyksta.
Galimas ir vegetatyvinis Šabo gvazdikėlių dauginimas. Rudenį dauginimui atrinktas krūmas sodinamas į vazoną ir perkeliamas į namus. Tinkama vieta – gerai apšviesta ir nelabai šilta 10-12 °С. Pavasarį nuo augalo nupjaunami 3-4 cm tarpubamblių ilgio auginiai, įdedami į įsišaknijimui skirtą vandenį arba į smėlį ir sudrėkinami. Po 1-1,5 mėnesio pasirodys šaknys ir vasaros pradžioje augalus bus galima pasodinti sode.
Tinkamai pasodinti ir prižiūrimi gvazdikai pumpurus sukraus per metus. Kai kurie sodininkai rudenį išpjauna ir įšaknija auginius, o žiemą juos augina namuose. Tai sudėtingas ir daug darbo reikalaujantis būdas, todėl jis taikomas retai.
Šabo gvazdikų daigelių priežiūra yra gana sudėtinga: būtina užtikrinti malonią drėgmę, tinkamu laiku pikuoti. Be to, privaloma atlikti šiuos veiksmus:
- Nuolat palaikyti 12-15 °C temperatūrą.
- Sukurti geriausią apšvietimą, o kelias valandas įjungti papildomą šviesą.
- Šiltuoju metų laiku būtina gera ventiliacija.
- Norint sustiprinti šakojimąsi, kai susiformuoja penktoji lapelių pora, viršūnėles būtina patrumpinti.
- Labai svarbu neperlaistyti. Laistyti tik tiek, kad palaikytumėte drėgmę.
- Tręšti amonio salietra.
Šabo gvazdikų sodinimas iš sėklų
Šabo gvazdikai sėjami nuo sausio 10 d. iki vasario 28 d., bet ne anksčiau. Sėjai būtina pasiruošti: sėklos neapdorojamos, bet kartais sudrėkinamos kokiu nors praskiestu augimo stimuliatoriumi, dirva neišsijojama, užberiama smėlio. Sodinimui paruoštas indas pripildomas žemėmis, išlyginamas ir palaistomas. Naudojamas gana lengvas pagrindas, į kurį dedama po dvi dalis velėnos, mėšlo, durpių ir viena dalis smėlio. Vazono ar konteinerio aukštis turėtų būti 5-6 cm, jame turi būti drenažo skylutės. Naudodami įrankius suformuokite 0,3 cm įdubimus, tarp kurių būtų apie 3 cm tarpai. Kiekviena sėkla atskirai dedama į duobutę, užbarstoma smėliu ir viskas uždengiama stiklu arba specialia plėvele. Dėl to gali susidaryti kondensatas. Jei taip nutiks, būtina jį pašalinti.
Gvazdikus reikia pikiuoti du kartus.
- Pirmą kartą pikuojama, kai susiformuoja pora sveikų lapų. Tada reikia persodinti gvazdikų daigelius į maždaug 4 cm skersmens vazonėlį.
- Antras pikavimas būna maždaug kovo pabaigoje, kai susiformuoja 4 poros lapų. Tuomet naudojami maždaug 10 cm skersmens vazonai.
Vazono gylio nekeiskite. Jeigu augalai stipriai išaugo, tada galite parinkti 2 cm aukštesnį vazoną. Išaugusį penktąjį lapą reikia nupjauti. Jei augalai auga lėtai arba yra blyškios spalvos, silpnai patręškite.
Šabo gvazdikų grūdinimas pradedamas po visų, anksčiau minėtų, etapų.
- Per naktį padėkite gvazdikus į šaltą patalpą, kurioje temperatūra turėtų būti 10 °C žemesnė.
- Dienos metu augalus galima perkelti į lauką, tačiau vieta turi būti apsaugota nuo vėjo. Tamsiu paros metu gvazdikus grąžinkite atgal į šiltesnę patalpą.
Į lauką Šabo gvazdikai beveik visada sodinami gegužės pradžioje. Grūdintiems daigams nebereikia ypatingos šilumos, o trumpa šalna iki -3 °C jiems bus nebebaisi. Geriausia, kad dirvožemis būtų neutralus arba šiek tiek šarminis. Vieta, kurioje augs gvazdikai, turėtų būti saulėta. Šabo gvazdikai neaugs, jei sodinimui bus naudojamas smiltainis arba molis. Dirvą geriausia paruošti iš anksto: sukasti, įterpti 45 g fosfatų, 20 kg komposto arba mėšlo į 1 m2. Pavasarį tręšiama azoto (15 g) ir kalio (25 g) trąšomis į 1 m2. Daigus reikia gerai sudrėkinti, tada atsargiai išimti kartu su žemėmis iš vazonėlio ir perkelti į paruoštas duobutes. Šaknų sistema turi būti palikta tame pačiame lygyje. Augalai sodinami maždaug po 16 augalų į 1 m2.
Šabo gvazdikų auginimas ir priežiūra
Šabo gvazdikai Lietuvoje auginami kaip vienmetės gėlės, bet jeigu jie pasėjami liepos-rugpjūčio mėnesį, gali žydėti tik antraisiais metais. Jų vegetacijos periodas ilgas. Tai šviesą mėgstantis augalas, atvirame lauke žiemojantis tik pietiniuose Europos regionuose. Mūsų atšiauriomis gamtos sąlygomis, žiemojimą atvirame lauke galima laikyti tik maloniu atsitiktinumu.
Norint išauginti gražią gėlę, reikės įdėti daug pastangų.
- Reguliariai laistykite, kad palaikytumėte šiek tiek drėgmės.
- Ravėkite ir purenkite žemę aplink augalus.
- Naudokite prevencines priemones, skirtas apsisaugoti nuo ligų ir kenkėjų.
Šabo gvazdikas yra sodo augalas, kuris paprastai kambaryje neauga. Bet rudenį jį galima persodinti į vazoną ir perkelti į patalpą. Jei laikysite jį tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir daigus (gera šviesa ir vėsi aplinka), gėlė kurį laiką jus džiugins žydėjimu. Pavasarį taip išsaugotus gvazdikėlius galima panaudoti auginiams ruošti.
Šabo gvazdikai – idealu puokštėms ir dovanojimui
Elegantiški ir kvapnūs žiedai puošia gėlynus ir puikiai atrodo puokštėse. Šios gėlės yra vienos iš palankiausių gėlių, bijantiems eksperimentuoti: jos tinka dovanoti per įvairias šventes ir simbolizuoja meilę, bei pagarbą. Spalvų įvairove pasižymintys gvazdikų žiedai taip pat turi savo simboliką: rožinis žiedas reiškia motinišką meilę, raudonas – pergalę ir sėkmę, baltas – svajonių išsipildymą. Šabo gvazdikų žavesys žmones traukė visais laikais.
Šabo gvazdikų kenkėjai ir ligos
Tinkama ir savalaikė Šabo gvazdikų priežiūra užkirs kelią įvairioms ligoms arba jos pasireikš itin retai. Esant lietingam orui gali atsirasti grybelis. Tuomet pažeistus augalus būtina pašalinti, o likusius apdoroti tirpalu, kurių sudėtyje yra vario.
Žalą gali padaryti ir augalą graužiantys vabzdžiai, pavyzdžiui, amarai, erkės ir tripsai. Būdingi požymiai: sulėtėjęs vystymasis, apsigimimai ir nepatraukli išvaizda. Šie kenkėjai gali platinti virusines ligas. Norint išgelbėti augalus, turinčius nedaug parazitų, juos galima nupurkšti svogūnų lukštų arba česnakų skiltelių antpilu. Galima purkšti žaliu muilu. Taip pat galima naudoti insekticidus, jei vabzdžių labai padaugėjo.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
