Nepaisant to, kad Lietuvoje daugiametės viksvos plačiai ir gausiai auga natūralioje gamtoje, jos labai mėgstamos pasisodinti ir kiemuose. Viksvas auginti tinka visur – pelkėtoje vietoje ar vazone, saulėje ar pavėsyje, natūralistiniame želdyne ar modernaus stiliaus ansamblyje. Viksvos priklauso labai gausiai augalų genčiai: pasaulyje žinoma apie 2000 rūšių, o Lietuvoje natūraliai auga apie 66 rūšys (iš kurių apie 10 yra saugomos). Taip pat išvesta daugybė dekoratyvinės viksvos veislių ir hibridų.
Viksvos (Carex sp.) – tai žolinių visžalių augalų gentis, priklausanti viksvuolinių (Cyperaceae) šeimai. Auga kupstais arba kereliais, turi šakniastiebį. Daugiametės viksvos turi ilgus siaurus lapus, kurių spalva varijuoja nuo šviesiai iki tamsiai žalios, melsvai pilkos, gelsvai žalios, taip pat gali būti su šviesiu apvadu ir dryžuoti. Stiebas dažniausiai tribriaunis, pilnaviduris ir be bamblių. Žiedai neišvaizdūs, susitelkę į kekes, šluoteles, varpos pavidalo žiedyną, o žydi gegužę–birželį. Vaisiai yra nedideli riešutėliai. Dauguma rūšių auga drėgnose vietose, tokiose kaip pelkių, ežerų, tvenkinių, upių pakrantės, bet gali augti ir sausose vietovėse. Tai svarbūs augalai durpojams susidaryti.
Ar viksvos ir smilgos tai tie patys augalai?
Viksvos dažnai painiojamos su migliniais augalais, tokiais kaip smilgos, miglės, eraičinai, lendrūnai, melvenės, tačiau tai visiškai skirtingai šeimai priklausantys augalai. Viksviniai augalai nuo miglinių skiriasi keliais požymiais: turi tribriaunį, pilnavidurį be bamblių stiebą, lapai auga iš kero, žiedų varpos dažniausiai kelios, tamsios ir nulinkusios, o auga labai drėgnose vietose, tokiose kaip vandens telkinių pakrantės. Palyginimui, migliniai augalai dažniausiai yra su tuščiaviduriais, šiurkščiais, plonais, bambliais perskirtais stiebais, dažnai lapuoti. Jų varpos išsidėsčiusios stiebo viršūnėje po vieną ir mėgsta augti sausose, saulėtose vietose.
Dekoratyvinių viksvų rūšys
Kadangi viksvų auginama labai didelė įvairovė, paminėsime pačias populiariausias ir dažniausiai auginamas dekoratyvinės viksvos rūšis, kurias labai lengva rasti ir įsigyti specializuotose parduotuvėse.
Pakrantinė viksva (Carex riparia) – pilkai žalios spalvos augalas, užaugantis iki 80 cm aukščio. Auginama vandens telkinių pakrantėms sutvirtinti ar didesniuose želdiniuose, puikiai auga vandenyje arba labai drėgnoje žemėje. Labai greitas jos plitimas gali kelti problemų.
Viksva trainė (Carex panicea) – visus metus žaliuojantis žemaūgis apie 15–30 cm aukščio kupstas, melsvai žaliais lapais. Dažniausiai sodinama kaip gėlynus užpildanti rūšis ar jų pakraščiuose.
Palminė viksva (Carex muskingumensis) – siauri lapai ir savitas jų išsidėstymas ant stiebo primena palmę, užauga iki 25 cm aukščio. Tai vienos iš anksčiausiai pavasarį pradedančių vegetuoti viksvų.
Aukštoji viksva (Carex elata) – išsiskiria ryškiais geltonai žalios spalvos lapais, kurie lengvai svyra. Užauga iki 30–60 cm aukščio
Žvilgioji viksva (Carex morrowii) – tai japoninė viksva, kurios kupstas ilgais, siaurais ir šiek tiek svyrančiais žaliais lapais, baltai apvaduotais pakraščiais. Aukštis apie 30–80 cm.
Ankstyvoji viksva (Carex caryophyllea) – nedidelis žemaūgis kerelis, užaugantis iki 15–25 cm aukščio. Lapai žaliai rudos spalvos, gražiai svyra, primena fontaną. Puikiai auga pavėsyje.
Buchaninė viksva (Carex buchananii) – keras, išsiskiriantis visžaliais siaurais vario, bronzos, raudonai rudos spalvos lapais. Jauni jie statūs, palaipsniui išlinksta, o jų viršūnės susisuka į kiaulišką uodegą. Užauga iki 75 cm aukščio.
Melsvoji viksva (Carex flacca) – fontaną primenantis neaukštas 20 cm kupstas, melsvai žalsvos spalvos siaurais svyrančiais lapais. Lėtai plintantis augalas, ištveria sausrą, auga ir šlaituose.
N. Zelandijos melsvoji viksva (Carex testacea) – jos lapai labai siauri, blizgūs ir spalvoti, t. y. žalios spalvos su oranžinėmis viršūnėmis. Išskirtinė, populiari rūšis, dažnai auginama vazonuose ar alpinariumuose, tačiau Lietuvoje sunkiai žiemojanti.
Viksva (Carex comans) – populiarus augalas, priklausomai nuo veislės, pasižyminčiais labai siaurais žaliai sidabriškos arba rudos, bronzinės spalvos blizgančiais svyrančiais lapais, atitinkamai užauga iki 50 ar 70 cm aukščio. Formuoja tankų kerą, dažnai auginama vazonuose, nes jos išlieka dekoratyvios ištisus metus.
Viksva (Carex oshimensis) – japoninė viksva su ilgais, tamsiai žalios spalvos lapais, kurių centre yra plati gelsva juostelė. Kupstas užauga iki 60 cm aukščio.
Viksva (Carex petriei) – panaši į kitas viksvas su rudos spalvos lapais, tik ši yra žemaūgė. Nedidelis jos keras užauga iki 30 cm aukščio ir tinka auginti vazonuose.
Viksvų auginimas
Beveik visoms viksvoms augti reikia daug drėgmės, todėl puikiausiai auga vandens telkinių pakraščiuose. Jos geriau auga pelkėtoje, drėgnoje dirvoje nei sausoje, tačiau yra rūšių, augančių sausose, uolėtose, akmenuotose vietovėse arba tarpinėse sąlygose. Viksvas auginti tinka ir alpinariumuose, gėlynų pakraščiuose, prie takų ar vazone. Geriausiai auga saulėtoje vietoje, bet pakenčia ir pavėsį. Sodinama šiaurės, rytų arba vakarų pusėje. Viksvos neišrankios ir dirvai: gerai auga skurdžiame ar prastos kokybės dirvožemyje, todėl gali būti tiek molingas, priemolis, tiek smėlingas dirvožemis. Dirvos pH turėtų būti nuo 5,5 iki 7,5
Viksvų priežiūra
Šias ištvermingas daugiametes viksvas labai lengva auginti beveik bet kokioje vietoje ir joms reikia labai nedaug priežiūros.
Laistymas. Pirmąją vasarą naujai pasodintas žoles reikia reguliariai laistyti. Vėliau dauguma žemėje augančių žolių yra gana atsparios sausrai, todėl papildomai laistoma tik karštu ar sausu laikotarpiu. Vazonuose auginamos žolės gali greitai išdžiūti, todėl vasarą jas reikėtų laistyti reguliariai.
Genėjimas. Vasaros metu pašalinami pažeisti, sudžiūvę, negyvybingi lapai. Priklausomai nuo noro, augalą galima genėti pavasarį arba rudenį. Parudavusius lapus rudens metu galima palikti per žiemą, taip paliekant dekoratyvų vaizdą, tačiau galima ir nugenėti. Genėjama paimant saują lapų ir genėtuvu arba žirklėmis nukerpama viksva paliekant maždaug 6 cm kuokštą nuo žemės paviršiaus.
Tręšimas. Tręšimas viksvoms praktiškai nereikalingas, laukinėje gamtoje žolės dažnai auga gana skurdžiame dirvožemyje. Patręšimas vieną–du kartus per metus paskatina lapijos suvešėjimą, todėl vazonuose auginamas žoles verta patręšti bendros paskirties skystomis trąšomis nuo kovo iki spalio.
Retinimas. Viksviniai augalai sparčiai plinta per savaime pasėtas sėklas ir požeminius šakniastiebius, todėl gali prireikti juos išrauti. Jeigu nenorite, kad viksvos sugadintų gėlyno ir išplistų toliau negu norima, teks gana dažnai (bent kartą per mėnesį) kontroliuoti jų augimą. Auginimas vazonuose ar pakeliamose lysvėse gali sumažinti šią problemą.
Mulčiavimas. Viksvos sudaro gana tankius kupstus, kurie trukdo piktžolėms augti. Mulčiavimas pavasarį aplink kerą sodo kompostu, žievės drožlės ar žvyras padės sulaikyti vienmečių piktžolių dygimą.
Viksvų dauginimas
Iš sėklų. Sėklas galima susirinkti nuo augalų vasaros pabaigoje, arba įsigyti specializuotose parduotuvėse. Surinktas sėklas reikia kelias savaites joms padžiūti ant sieto vėsioje, sausoje, vėdinamoje vietoje. Sėti galima rudenį tiesiai į žemę, kur jos užaugs, arba pavasarį prieš tai jas porą mėnesių šaltai stratifikuojant drėgname smėlyje 4 °C temperatūroje. Sėklos geriau dygsta esant šiek tiek šviesos, todėl pasėjus užberiama labai plonu dirvos sluoksniu. Dirvožemis palaikomas drėgnas.
Kero dalijimu. Pavasarį, debesuotą dieną, iškasamas viksvos kupstas, šaknys nuplaunamos ir augalas padalijamas, kad naujas keras turėtų šaknis ir lapus. Kai kurių veislių šaknys kietos, todėl jas padalyti reikėtų peiliu. Kiekvieną gniužulą persodinkite į naują vietą ir bent perpus patrumpinkite lapus. Gerai palaistoma.
Viksvų naudingosios savybės
Dekoratyvūs augalai. Viksvos nepaprastai gražiai atrodo gėlynuose, alpinariumuose ir kitose dekoratyviose vietose. Jomis dažnai užpildomi tarpai gėlynuose, įrėminami takai, sukuriami apvadai, o didesniais viksviniais augalais apželdomi baseinų pakraščiai, sutvirtinamos pakrantės ir šlaitai. Viksvos nuostabiai dera su daugiametėmis žydinčiomis gėlėmis ar žolėmis, o komponuojant vazonuose aplinkai suteikia aukščio ir tekstūros kontrasto.
Pašarai. Yra kelios rūšys, naudojama kaip pašarinė medžiaga, o Lietuvoje galvijai ėda jaunus viksvų lapus.
Maistas. Pasaulyje kai kurių viksvų sėklos, stiebai ir šakniagumbiai yra valgomi.
Buities daiktams gaminti. Kelių viksvų rūšių džiovinti augalai anksčiau buvo naudojami kaip šiluminė izoliacija avalynei (Skandinavijos šalių šiaurinėse dalyse). Taip pat stiebai, lapai yra tinkami demblių, krepšių, kilimėlių, virvių pynimui.
Vaistiniai augalai. Vaistinė viksvų vertė yra mažai ištirta, tačiau pastebėta, kad kai kurios rūšys, pavyzdžiui smiltyninė viksva, pasižymi diuretinėmis savybėmis. Dėl esančių cheminių medžiagų stilbenoidų, viksvos pasižymi perspektyviu antibakteriniu, antioksidaciniu, antihelmintiniu, antiproliferaciniu poveikiu, todėl viksviniai augalai sparčiai tiriami farmakologiniu aspektu.
Viksvų ligos ir kenkėjai
Viksvos yra neįtikėtinai atsparios kenkėjams ir ligoms. Jie augalų beveik nepuola, o tie, kurie juos pažeidžia, paprastai nedaro didelės žalos.
Iš kenkėjų žinomi amarai. Jie gyvena prie augalų pagrindo ir paprastai nedaro didelės žalos. Amarų buvimo požymis – gali būti pageltęs vienas ar keli viksvos lapai
Visos viksvos tam tikru mastu yra jautrios rūdims, tačiau kai kurios rūšys ir veislės yra labiau linkusios jomis užsikrėsti arba joms pasiduoti. Ši grybelinė liga pasireiškia rūdžių spalvos dėmėmis ant lapų, kurios galima išvengti dalijant peraugusį kerą į mažesnius, taip užtikrinant geresnę oro cirkuliaciją aplink augalo lapus.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/viksva/
https://gardenerspath.com/plants/grasses-rushes-sedges/grow-sedges/
https://www.seasonalgardening.co.uk/grasses/carex.asp
https://www.rhs.org.uk/plants/types/grasses/ornamental/growing-guide
https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/34068509/
https://en.wikipedia.org/wiki/Carex
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.