Galite būti suklaidinti „eglute“, kurios visžaliai spygliai nesibado, o laja kūgiška ir itin tanki – tai kėnis. Medelis ypač populiarus Kalėdų laikotarpiu, mat kėniai nenusileidžia įprastoms kalėdinėms eglutėms dekoratyvumu, maloniu aromatu, tvirtais ir nebyrančiais spygliais. O ar bandėte kėnį pasisodinti savo kieme arba vazone? Tai ne kliūtis, nes drąsiai galima rinktis daugiau nei iš dešimties kėnių rūšių ir daugybės pačio įvairiausio plauko veislių.
Trumpai: kas tas kėnis?
Kėnis (Abies sp.) yra pušinių (Pinaceae) šeimos lėtai augantis spygliuotis medis, kuris užauga net iki 30-60 m aukščio, o kartais ir daugiau. Šie visžaliai, ilgaamžiai medžiai (kai kurios veislės yra krūmai) labai gražūs, turintys tankią, taisyklingai kūgišką lają, o šakų ir jaunų medelių kamieno žievė lygi ir nesueižėjusi. Spygliais virtę lapai yra plokšti, nekieti, nesibado kaip kitų įprastų spygliuočių, o jų spalva dažniausiai tamsiai žalia iš viršutinės pusės ir balsva – iš apatinės. Labai įdomiai atrodo kėnio kankorėžiai, kurie išauga ant medžio viršutinių šakų vertikaliai aukštyn ir yra 4-18 cm ilgio cilindriškos ar ovalios formos. Neįprasta ir kankorėžių spalva, kuri bręstant liepos-spalio mėn. laikotarpiu keičiasi iš žalios į melsvo ar violetinio atspalvio, galiausiai paruduoja ir nubyra.
Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje (Šiaurės Amerikoje, Europoje, Azijoje ir Šiaurės Afrikoje) paplitusių kėnių suskaičiuojama apie 40-50 rūšių.
Kėnių rūšys ir veislės
Lietuvoje auginama daugiau nei 10 kėnių rūšių ir nemažai jų veislių. Vieni iš populiaresnių kėnių yra šie:
Balzaminis kėnis (Abies balsamea) – iki 15-25 m aukščio užaugantis medis. Jo spygliai tamsiai žalios spalvos su dviem pilkšvomis juostelėmis apatinėje pusėje, kurie ant šakelės išsidėsto spirale. Jauni kankorėžiai esti tamsiai violetinės spalvos. Laja tanki, kūgiška. Lietuvoje galima rasti „Nana“, „Piccolo“, „Verkade’s Prostrate“ veislių.
Europinis kėnis (Abies alba) – šio medžio aukštis 20-25 m. Nuo kitų kėnių išsiskiria siaura aukšta laja, stambiais sodrios žalios spalvos spygliais. Auginamos veislės „Fastigiata“, „Green Spiral“, „Brinar“.
Kaukazinis kėnis (Abies nordmanniana) – taip pat 20-25 m siekiantis medis, kuris turi taisyklingą piramidės formos lają ir tamsiai žalius, blizgančius spyglius. Auginamos veislės „Dobrochovice“, „Kate Brook“, „Midwinter Gold“, „Pendula“, „Robusta“.
Korėjinis kėnis (Abies koreana) – palyginti neaukštas, lėtai augantis 5-10 m medis. Medžio kankorėžiai nedideli, gausiai užderantys, melsvos ar violetinės spalvos. Nemažai šio kėnio veislių yra nykštukinių, žemaūgių ar krūmo pavidalo. Žinomos „Silberlocke“, „Bauer Eskimo“, „Blue Emperor“, „Dark Hill“, „Green Carpet“, „Silver Star“, „Aurea“, „Blue Magic“, „Discus“ ir kitos veislės.
Pilkasis kėnis (Abies concolor) – medis auga iki 20-25 m, jo spygliai pilkai žali, ilgi (5-7 cm), plokšti ir minkšti, kurių išvaizda artimesnė pušiai. Medis formuoja kūgišką lają, atsparus miesto taršai, auga gana greitai. Veislės „Violacea“, „Archers Dwarf“, „Argentea“, „Compacta“, „Eagle Point“,
Japoninis kėnis (Abies veitchii) dar žinomas kaip Vičo kėnis – 10-20 m aukščio medis, kuris šakojasi iki pat žemės, su horizontaliomis šakomis, plaukuotomis šakelėmis, o laja – siaurai kūgiška. Spygliai trumpi, tamsiai žalios spalvos su melsvai balta apatine puse. Nedideli kankorėžiai yra violetiškai rudi ir siaurėjantys. Veislės Heddergot“, „Rumburk“, „Helmers“.
Ispaninis kėnis (Abies pinsapo) – jo ūgis siekia 20-30 m, kurio trumpi, 1,5-2 cm ilgio spygliai yra blyškūs, šviesiai mėlynai žali ir iš abiejų pusių su plačiomis balkšvomis vaškinėmis juostelėmis. Dideli, lygūs kankorėžiai iki brandos yra žalsvai rausvos arba violetinės spalvos. Lietuvoje šie kėniai gana brangūs, o įsigyti galima šių veislių: „Aurea“, Fastigiata, „Horstmann“, „Kelleriis“.
Kėnis Kalėdoms
Kaukazinis kėnis tampa vienu populiariausių kalėdinių „eglučių“ visame pasaulyje, einanti koja kojon su tikrąja eglute. Šis medelis vertinamas dėl puikiai išsilaikančių spyglių, patrauklios simetriškos išvaizdos, dvispalvių ir neduriančių dygliukų (viršutinė pusė tamsiai žalia, o apatinė – sidabrinė).
Kitas Kalėdoms naudojamas kėnis – balzaminis. Ši Kalėdinė „eglė“ pasižymi išskirtiniu aromatu, todėl yra mėgstamas dėl malonaus kvapo ir puikiai išsilaikančių spyglių. Balzaminiai kėniai yra mažesni už daugelį kitų rūšių, turi dailius, blizgančius, bukus, mėlyno atspalvio spyglius.
Labai dažnai pamatysite, kad kalėdiniai kėniai eglutės dar turi daniškų kėnių pavadinimą. Iš tikrųjų daniškas kėnis nėra kažkokia nauja rūšis – tai mums įprastas kaukazinis kėnis, kurio daugiausia užauginama būtent Danijoje. Istorija byloja, jog danai išsipirko pagrindines teises iš Sakartvelo (Gruzijos) pirkti jų sėklas ir auginti medelius Europoje.
Amerikoje kaip kalėdinė eglutė labai paplitęs dervingasis kėnis, kurį Lietuvoje galima įsigyti kai kuriuose medelynuose. Šis medis pasižymi ypatingu puošnumu, išskiria daug sakų.
Kėnių auginimas
Vieta. Kėniai vešliausi būna daliniame pavėsyje ir užuovėjoje, bet toleruoja ir visišką pavėsį ar saulėtą vietą – tai priklausys nuo konkrečios rūšies. Saulėkaitoje pučiant šaltiems ir sausiems vėjams kėniai gali nukentėti, ypač anksti pavasarį, kol dar žemė įšalusi. Kėniai ne itin tinkami auginti mieste, nes medžiai netoleruoja užteršto oro, todėl ten skursta. Į nuolatinę vietą medeliai turėtų būti sodinami dar visai maži (30-90 cm aukščio), nes didesni medžiai sunkiai įsitvirtina, kelerius metus beveik neauga. Kadangi medžiai užauga aukšti (išskyrus nykštukines veisles), reikia nepamiršti palikti daug vietos jiems augti.
Dirvožemis. Kėniai geriausiai auga derlingame, vidutiniškai drėgname ar drėgnokame, gerai drenuotame, puriame, netgi molingame dirvožemyje. Sausose ar priešingai – užmirkusiose – vietose medis skursta. Mėgsta šiek tiek rūgščias dirvas, kurių pH yra apie 5,5-7.
Sodinimas. Kėnių sodinimas niekuo neypatingas, todėl sodinukai sodinami kaip ir bet kokie kiti medeliai. Gegužės ar rugpjūčio mėnesį iškasama duobė, kuri yra dvigubai platesnė ir panašaus gylio kaip kėnio šaknų gumulas. Šaknys užkasamos taip, kad būtų tame pačiame lygyje, kaip augo sodinukas vazone. Pasodintas medelis gausiai paliejamas ir pamulčiuojamas.
Kėniai vazone
Nykštukinės kėnio rūšys ir veislės, pavyzdžiui, dauguma korėjinio kėnio veislių, puikiai auga vazone. Pasirenkamas ne mažesnis kaip 250 mm pločio vazonas su tinkamomis drenažo angomis apačioje, kuris pripildomas šiek tiek rūgščia dirva, praturtinta žvyru, lavos uoliena arba perlitu. Labai svarbu kad dirva būtų puri, vanduo gerai nutekėtų ir išliktų drėgna, o ne šlapia. Vazonas su kėniu statomas visiškoje saulėje arba daliniame pavėsyje, dažnai laistoma. Vazoniniai kėniai tręšiami negausiai, bet reguliariai, o žiemai reikia apsaugoti nuo šalčio. Kai kėnis perauga vazoną, galima jį pasodinti sode.
Kėnių priežiūra
Laistymas. Kėnius reikia nuolat laistyti, ypač pirmaisiais metais, maždaug 1-2 kartus per savaitę. Sausringais laikotarpiais laistoma reguliariai, giliai bei lėtai. Įsitvirtinusiems medžiams laistymo praktiškai nereikės, jiems užteks kritulių vandens.
Mulčiavimas. Mulčiavimas aplink medžio pagrindą padeda išlaikyti drėgmę ir sulaikyti piktžoles. Mulčiuojama 7-10 cm storio sluoksniu organiniu mulčiu, pavyzdžiui, medžio drožlėmis arba šiaudais. Mulčias dedamas atokiau nuo augalo kamieno.
Tręšimas. Kėnių tręšti praktiškai nereikia, tačiau jeigu dirva yra skurdi, medeliai pavasarį negausiai tręšiami subalansuotomis, lėtai išsiskiriančiomis NPK (10-10-10) trąšomis.
Genėjimas. Nors kėniai natūraliai gerai išlaiko savo formą, retkarčiais genint galima pašalinti nudžiūvusias ar ligotas šakas. Per daug tankių šakų išgenėjimas užtikrins optimalią oro cirkuliaciją lajoje. Genėjimą geriausia atlikti ankstyvą pavasarį.
Peržiemojimas. Kėniai neblogai atlaiko lietuvišką žiemą, bet daugiausiai žalos pasitaiko ankstyvą pavasarį. Artėjant žiemai, labai svarbu paruošti kėnius iš anksto, todėl vėlyvą rudenį pradedama medelius gausiai laistyti ir aplink medžio pagrindą mulčiuojama storu sluoksniu. Apvyniojus audeklu jaunus ar pažeidžiamus kėnius, galima apsaugoti juos nuo žiemos vėjų ir sniego.
Kėnių gyvatvorė
Taip, įmanoma užsiauginti neblogą, dekoratyvią kėnių gyvatvorę, nors ji nėra tokia populiari. Kūgiška kėnių forma atrodys kaip kolonos ir derės aplinkoje. Gyvatvorei pasirenkamas pilkasis kėnis, kuris dekoruos aplinką sidabriškai žaliais iki melsvais atspalviais, arba neveislinis korėjinis kėnis. Medeliai sodinami pavasario arba vasaros pabaigoje.
Jei pageidaujamas kėnių gyvatvorės aukštis yra apie 1,8 m, vienam metrui sodinti vidutiniškai prireiks 2-3 kėnių. Aukštesnei gyvatvorei užteks sodinti tik po vieną sodinuką kas 60-100 cm, nors prireiks šiek tiek ilgesnio laiko, kol gyvatvorė suaugs į vientisą „sieną“.
Medžiai auga gana lėtai, todėl dažno genėjimo nereikalauja. Kėniai neblogai pakenčia genėjimą, tačiau šis darbas neturėtų būti drastiškas. Genėjimo prireiks tik 1-2 kartus per metus, kuris atliekamas ankstyvą pavasarį ir/ar rudenį.
Reikia turėti omenyje, kad dauguma kėnių rūšių nepakenčia užteršto oro, todėl mieste auginti kėnių gyvatvorę ne visad bus gera idėja. Visgi yra išveista veislių, kurios puikiai susitvarkys tiek su miesto tarša, tiek su žiemos šalčiais.
Kėnių dauginimas
Sėklomis. Parą pamirkytos sėklos sėjamos vasario pradžioje šiltnamyje, kovo mėnesį lauke arba į vazoną su gerai drenuojančia žeme. Palaikoma drėgna dirva, šiek tiek vėsesnė temperatūra ir užtikrinama apsauga nuo tiesioginių saulės spindulių. Sėklos sudygsta po 6-8 savaičių, daigai išpikuojami ir auginami vazonėliuose. Kitų metų vėlyvą pavasarį arba vasaros pradžioje daigai pasodinami į nuolatinę vietą.
Auginiais. Vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje nupjaunama maždaug 10-15 cm ilgio pusiau sumedėjusi sveika kėnio šakelė. Nupjautas galas įmerkiamas į šaknijimosi hormoną, tada auginys pasodinamas į gerai drenuojamą vazonų mišinį. Palaikomas pastovus drėgmės lygis, galima uždengti plastikiniu maišeliu.
Skiepijimu. Skiepijimu dauginamos veislės, bet ne rūšys. Pats procesas sudėtingas ir juo užsiima profesionalai.
Kėnių ligos ir kenkėjai
Žinomos kelios kėnius puolančios ligos: spyglių rūdys, spygliakrytis (kurį sukelia tam tikri grybai, pavyzdžiui Rhizosphaera kalkhoffii ar rutulgrybiai), šaknų puvinys, vėžys.
Kėnius užpuola ir kenkėjai, tokie kaip žaliasis chermesas (arba eglinis amaras), žievės vabalai ir įprastiniai skydamariai, amarai, voratinklinės erkutės.
Kėnių nauda
Be įprasto panaudojimo Kalėdoms, kėniai labai svarbūs ir kitose srityse. Jo mediena vertinama popieriaus pramonėje, statyboje. Iš spyglių išgaunamos dervos, eteriniai aliejai, balzamai, kurie panaudojami ir medicinoje.
Jų dekoratyvi lajos forma bei visžaliai spygliai pritaikomi želdiniuose ar sodybose kaip pavieniai akcentai, grupėse pasodinti medžiai arba gyvatvorės.
Šaltiniai:
Baronienė V., Obelevičius K., Klimavičius D., Rutkauskas A., Vaidelys J. Sodo knyga, Vilnius: Leidykla „Alma littera“, 2011, 338–339 p.
https://www.vle.lt/straipsnis/kenis/
https://pfaf.org/user/Plant.aspx?LatinName=Abies+sibirica
https://www.planetnatural.com/fir-tree/
https://www.gardenia.net/genus/abies-fir
https://www.hedgesdirect.co.uk/acatalog/Conifer-Hedging-Guide.html
https://www.iselinursery.com/articles/conifers-in-containers/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
