Šilkmedis atrodo kaip itin egzotiškas augalas, kurį vargiai rastume bent kelių tūkstančių kilometrų spinduliu nuo mūsų klimato zonos. Tikra tiesa, kad šilkmedis kildinamas iš Kinijos, o natūraliai jis daugiausiai auga vidurio Azijos valstybėse, subtropinėse platumose. Tačiau tinkamai prižiūrėtas jis kuo puikiausiai prigyja ir mūsuose – tai liudija jau XVII a. amžiuje pradėti sėkmingi bandymai auginti šilkmedžius Lietuvos dvarų parkuose. Manote tam reikia ypatingų sąlygų? Patikėkite, vadovaujantis keliais laiko patikrintais patarimais, šilkmedžio auginimas taps visai nesudėtingu ir greitai nudžiugins puikiais rezultatais.
Kodėl verta auginti šilkmedį?
Tai, kad šilkmedis nėra svetimas lietuvių aplinkai, liudija ir senolių vartojamas žodis „avietmedis“. Gerai įsižiūrėję į šilkmedžio uogas, pamatysite, kad jos sudarytos tarsi iš sulipusių burbuliukų, primenančių avietės ar gervuogės sandarą. Nors ir turinčios šiokių tokių panašumų vizualiai, šilkmedžio uogos gerokai skiriasi nuo pastarųjų tiek savo skoninėmis, tiek gydomosiomis savybėmis. Būtent dėl išgirto jų poveikio sveikatai, šilkmedžiai auginami dėl uogų derliaus, o ne dėl pirminės šių medžių paskirties – šilko gamybos.
Šilkmedžių uogos Lietuvoje anksčiau buvo vadintos „morėmis“, tačiau tai niekaip nesusiję su mūsų Užgavėnių tradicijomis. Šis žodis kildinamas iš lotyniško jų pavadinimo morus, kuris greičiausiai ir buvo paplitęs vadinti šilkmedžiui XVII–XIX amžiaus dvaruose. Azijoje iš jų neretai gaminamas vynas ar įvairūs antpilai, bet dažniausiai uogos valgomos tiesiog šviežios arba džiovintos, malamos į miltelius, kuriais skaninami kokteiliai, jogurtai bei košės.
Jos vadinamos „sveikatos užtaisu“ ar „vitaminų bombomis“, nes pasižymi daugybe puikių savybių:
- Natūralus saldiklis, tinkantis net diabetikams.
- Didelis gerai pasisavinamos geležies kiekis.
- Gausu vitamino C, kuris būtinas geležies įsisavinimui.
- Daug organizmui būtinų antioksidantų kaip vitaminas A, vitaminas E ir karotenas.
- Randama didelė dalis B grupės vitaminų, magnio ir kitų mineralų, atsakingų už gerą emocinę būklę, raumenų veiklą bei gerą miegą.
- Puikus skaidulų, reikalingų sklandžiam virškinimui bei energijos lygio reguliavimui, šaltinis.
Šilkmedis – įdomūs ir naudingi faktai augintojams
- Šilkmedžio šaknys yra be galo skvarbios, tad geriau nesodinti jų tiesiai virš vandentiekio ar drenažo vamzdžių. Ne kartą užfiksuota, kad „pajutę“ vandens šaltinį šie augalai gali taip atkakliai iki jo skverbtis, pakeliui suardydami visas kliūtis, įskaitant, pastato pamatus.
- Šilkmedžio lapai pasižymi keista savybe, vadinama heterofilija. Tai reiškia, kad lapai, augantys ant to paties medžio, gali būti skirtingų formų: vieni apvalūs, primenantys liepos lapus, o kiti karpyti, tarsi vynuogės.
- Šilkmedžio lapai taip pat taikomi gydomiesiems tikslams. Dažniausiai iš jų verdama arbata, vartojama peršalimo ligoms gydyti, kovoti su nerimu ar nemiga, diabeto bei antsvorio kontrolei ir daugeliui kitų negalavimų esant. O štai Kinijoje populiaru jaunus lapus įdaryti mėsa arba jais pagardinti troškinius bei sriubas.
- Naudojama ir šilkmedžio mediena. Kadangi ji yra gana kieta ir patvari, iš jos gaminami baldai, muzikos instrumentai, laivų detalės, sporto inventorius. Sovietmečiu iš šilkmedžio medienos gaminta didžioji dalis ledo ritulio lazdų bei teniso rakečių.
- Nors šilkmedis yra gana aukštas medis ir natūraliai užauga iki 10-15 metrų, jau išvestos ir itin kompaktiškos jo rūšys. Viena iš jų yra „Pendula“, kurią galima auginti ir erdvesniame balkone.
Šilkmedžio auginimas sode
Lietuvoje auga trys šilkmedžio rūšys: baltasis, raudonasis ir juodasis šilkmedis. Kaip jau supratote, jie skirstomi pagal uogų spalvas, kurios viena nuo kitos skiriasi ir skoniu. Baltosios – pačios saldžiausios, o likusios turi kiek daugiau rūgšties. Derlius subręsta maždaug birželio pabaigoje, o ant medžio laikosi apie 4-6 savaites, su sąlyga, jei jo nespėja nuraškyti sparnuoti smaližiai. Dėl šios priežasties labai skatiname pagalvoti apie medžių dengimą apsaugine plėvele.
Sakoma, kad geriausiai Lietuvos klimatui tinka būtent baltasis šilkmedis, mat jis yra atspariausias šaltukui ir mažiausiai lepus iš visų giminaičių. Geriausia juos sodinti ankstyvą pavasarį arba rudens pradžioje, o jei įsigijote sodinuką su uždara šaknų sistema, galite sodinti bet kada šiltojo sezono metu. Parinkite jiems saulėtą vietą purioje, humusingoje dirvoje ir iškaskite apie 40-50 cm duobutes kelių metrų atstumu vienas nuo kito. Turėkite omenyje, jog šilkmedis yra savidulkis augalas, tad galite sodinti ir vieną medį – kompanija jam nebūtina.
Kaip prižiūrėti šilkmedį?
Sodinuką būtina pritvirtinti prie medinio kuoliuko. Taip pat šilkmedžius būtina reguliariai genėti, o pirmą kartą tai reikia padaryti iškart po sodinimo – tiesiog truputį pakirpkite viršūnę, kad pradėtų formuotis vainikas. Toliau rekomenduojama genėti kiekvieną rudenį, iki kol susidarys 4-5 penkios pagrindinės šakos.
Kaip ir kitus vaismedžius, šilkmedį būtina tręšti ir mulčiuoti. Pavasarį patariama mulčiuoti perpuvusiu mėšlu, o tręšti įprastomis, vaismedžiams subalansuotomis trąšomis. Šitaip prižiūrimas šilkmedis turėtų pražysti ir duoti pirmuosius vaisius maždaug po 5 metų. Šioje stadijoje taip pat labai svarbu patręšti medį, tačiau jokiu būdu nepadauginkite, nes kitaip jis praras natūralų atsparumą ligoms.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
Pingback: Šilkmedžio arbata – geriausias pasirinkimas sergant cukralige - Arbatos Nauda