Gervuogė (lot. Rubus subgen. Rubus) priklauso erškėtinių (lot. Rosaceae) šeimai, gervuogių (lot. Rubus) genčiai. Gervuogė yra tos pačios šeimos ir genties augalas kaip ir avietė, todėl daugeliu aspektų (išvaizda, auginimo ypatybėmis, maistinėmis savybėmis) šie augalai yra panašūs.
Gervuogės kilusios iš Mažosios Azijos ir išplitusios beveik visame pasaulyje. Mokslininkai išskiria arti 700 pasaulyje auginamų gervuogių rūšių.
Europoje jos auginamos jau daugiau nei 2000 metų. Nuo seniausių laikų žinomos gervuogių naudingosios savybės. Antikos laikotarpiu senovės graikai gervuogėmis gydė gerklės skausmą, podagrą, burnos žaizdeles, ar dantenų uždegimą. Vidurio Europoje V–I amžiuje prieš Kristų gyvenusios keltų gentys gervuoges vertino ne tik dėl gydomųjų savybių, bet ir tikėjo jų magiškomis galiomis, galinčiomis apsaugoti nuo blogio ir pritraukti sėkmę. Ispanijos čigonai iš gervuogių uogų, lapų bei vyno ruošdavo gėrimą savo nešuliniams gyvuliams, tikintis, kad šie bus ištvermingesni. Lietuvoje savaime augančių gervuogių galima rasti ne tik pamiškėse, drėgnuose lapuočių, ar mišrių miškų tankmėse, bet taip pat ir upių, ežerų pakrantėse, ar netgi pakelėse.
Atpažinti šiuos augalus nesunku. Savaime augančius gervuogių krūmynus sudaro tankiai suaugę, statūs, arba šliaužiantys, lanku išlenkti stiebai. Antramečiai ir senesni stiebai apaugę aštriais ir kibiais spygliukais. Gervuogių lapų forma trilapė, arba penkialapė. Žydi baltai, kai kurios rūšys rausvai. Žiedynai sutelkti į kekes. Žydi nuo gegužės iki liepos. Uogos prinoksta rugpjūtį. Jos – tamsiai violetinės, ar juodos spalvos, tvirtai suaugusios su žiedsosčiu, todėl prinokusios nukrenta kartu su juo.
Lietuvoje savaime augančios gervuogių rūšys
Paprastoji gervuogė (lot. Rubus caesius L.) – tai plačiausiai Lietuvoje paplitusi savaiminė gervuogių rūšis.
Stačioji gervuogė (lot. Rubus nessensis Hall) – išplitusi Lietuvoje ir Šiaurės bei Vidurio Europoje, Britų salyne. Šios gervuogės stiebai užauga iki 1-2 metrų aukščio. Jauni gervuogių ūgliai auga statūs, senesnieji – išlinksta ir būna apaugę dygliais. Lapai penkialapio formos. Žiedai dažniausiai baltos, rečiau rausvos spalvos. Žydi birželio – liepos mėnesiais. Žiedynai kraunami į negausias, trumpas kekes. Uogos prinoksta rugpjūtį. Prinokusios jos būna raudonai juodos spalvos, saldžios, tačiau turinčios kartumo.
Bedyglė arba raukšlėtalapė gervuogė (lot. Rubus fruticosus) – plačiai paplitusi tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Šios gervuogės savo išvaizda šiek tiek skiriasi nuo prieš tai minėtų gervuogių rūšių. Jų stiebai išauga iki septynių metrų ilgio, būna žalios, rusvos ar netgi raudonos spalvos. Lapų forma trilapė, ar penkialapė. Jų spalva pereinanti nuo tamsiai žalios viršūnėlėje iki šviesiai žalios arčiau kotelio. Žydi baltai, arba rausvai. Žiedynai sukrauti nedidelėmis kekėmis, suformuotomis stiebų galuose. Prinokusios uogos būna juodos spalvos.
Raukšlėtoji gervuogė (lot. Rubus plicatus) – labiau paplitusi vakarinėje Lietuvos dalyje ir yra ne tokia dažna kaip kitos Lietuvoje savaime augančios gervuogių rūšys. Jų stiebai užauga iki dviejų metrų aukščio, tankiai apaugę kietais, šiek tiek lenktais dygliukais. Senesnieji ūgliai būna išlinkę lanku. Lapai penkialapio formos, esantys saulėkaitoje – raukšlėti. Žiedai stambūs, sukrauti kekėmis, baltos, arba rausvos spalvos. Uogos didelės, juodos spalvos, blizgios.
Be šių labiausiai paplitusių savaiminių gervuogių rūšių paminėtinos ir dar kelios: krūminė gervuogė (lot. Rubus aureolus), septynlapė gervuogė (lot. Rubus scissus), vagotoji gervuogė (lot. Rubus sulcatus), lazdynlapė gervuogė (lot. Rubus wahlembergii).
Lietuvoje sukultūrintų gervuogynų plotai vis dar nėra labai išplėtoti. Tuo tarpu gervuogių „pusseserės“ avietės yra vienos populiariausių uogų, auginamų tiek soduose, tiek avietynuose. Vis dėlto gervuoges auginti verta, nes šios uogos – tai tikra vitaminų ir mineralų bomba, o auginti jas visai nesunku.
Keletas sukultūrintų gervuogių veislių, auginamų ir parduodamų Lietuvoje
Loch Tay – labai ankstyva, bedyglė, Škotijoje išvesta gervuogių veislė. Užauga iki trijų metrų aukščio, yra pusiau šliaužiančio tipo. Auginimui reikalingos atramos. Veislė derlinga, atspari ligoms, pakenčianti sausrą. Uogos pradeda derėti liepos mėnesį. Jos stambios, juodos spalvos, saldžios, aromatingos.
Brzezina – labai ankstyva, bedyglė, Lenkijoje išvesta gervuogių veislė. Užauga iki trijų metrų aukščio, yra pusiau šliaužiančio tipo. Auginimui rekomenduojamos atramos. Veislė derlinga, labai atspari šalčiui, grybinėms ligoms, bei kenkėjams. Uogos pradeda derėti liepos pradžioje. Uogos vidutinio stambumo, pailgos formos, juodos spalvos, blizgios. Yra saldžios, todėl priskiriamos desertinėms uogoms. Nuskintos ilgai negenda. Tinka naudoti sultims, džemui, ar vynui, taip pat šaldyti.
Black Satin – ankstyva, bedyglė, JAV išvesta gervuogių veislė. Užauga iki trijų, ar penkių metrų aukščio, yra pusiau šliaužiančio tipo. Auginimui reikalingos atramos. Veislė atspari ligoms ir kenkėjams. Gerai ištveria karščius, taip pat trumpalaikę sausrą. Itin atspari šalčiui, gali išverti ir -20 laipsnių temperatūrą. Gausiai dera, uogos pradeda nokti rugpjūčio viduryje. Uogos stambios, juodos spalvos, labai aromatingos, saldžiarūgštės. Gana greit sunoksta, todėl reikia skinti dažniau.
Polar – ankstyva, bedyglė, Lenkijoje išvesta gervuogių veislė. Užauga iki 2 metrų aukščio. Auginimui rekomenduojamos atramos. Veislė puikiai ištveria žiemą, jos nebūtina dengti. Visiškai nereikli dirvai, atspari ligoms. Uogos pradeda derėti liepos pabaigoje. Jos stambios, pailgos formos, juodos spalvos. Pasižymi sultingumu, saldumu ir aromatu. Nuskintos ilgai negenda. Tinka perdirbti.
Loch Ness – vidutinio vėlyvumo, bedyglė, Škotijoje išvesta veislė. Užauga iki dviejų metrų aukščio, krūmas status. Stiebus patartina pririšti prie atramų. Veislė labai atspari šalčiui, gali žiemoti nedengta. Taip pat atspari grybinėms ligoms ir kenkėjams. Pradeda derėti rugpjūčio pradžioje. Uogos vidutiniškai stambios, pailgos formos, juodos spalvos. Priskiriamos desertinėms uogoms, ilgai išsilaiko nuskintos.
Navaho – vėlyva, bedyglė, JAV išveista gervuogių veislė. Užauga iki pusantro metro aukščio. Stiebus galima pririšti prie atramų. Veislė vidutiniškai atspari šalčiui, atspari ligoms. Uogos pradeda derėti nuo rugpjūčio vidurio. Jos vidutinio stambumo, juodos spalvos, blizgios. Pasižymi sultingumu, nuskintos ilgai negenda. Tinka perdirbimui.
Gervuogių sodinimas
Gervuoges sodinti galima tiek pavasarį, tiek rudenį. Vis dėlto vėlyvas ruduo mūsų kraštuose nėra labai tinkamas metas, nes iki žiemos šalčių augalai gali nespėti įsišaknyti.
Geriausia gervuogėms parinkti saulėtą ir nuo tiesioginių vėjų apsaugotą vietą. Dirvai šie augalai nėra labai reiklūs. Tačiau, kaip ir bet kuriam augalui, gervuogėms tinkamesnis bus derlingas, purus ir gerai drenuojamas dirvožemis. Taip pat gervuogės gerai auga lengvame priemolyje. Prieš sodinant dirvožemį galima praturtinti, įmaišius organinių medžiagų.
Gervuogėms taip pat patiks, jei pasodinsite jas ten, kur prieš tai augo agurkai, arba burokėliai. Tačiau pasodinus ten, kur anksčiau augo bulvės, pomidorai, paprikos, žemuogės, ar avietės – didesnė tikimybė, kad gervuoges nuolat puls kenkėjai ir ligos.
Gervuogės – sparčiai plėstis linkę augalai. Todėl tarp sodinukų svarbu palikti pakankamus atstumus. Rekomenduojama gervuoges vieną nuo kitos sodinti maždaug 1,5– 2,5 metrų atstumu. Tarp gervuogių eilių taip pat svarbu palikti pakankamus atstumus. Rekomenduojama ne mažiau 2,5 metro. Laikantis tokios sodinimo tvarkos, augalus bus lengviau prižiūrėti bei rinkti derlių. Taip pat augalai neužstos vienas kitam šviesos, tarp jų bus geresnė oro cirkuliacija. Taip augalai augs sveikesni ir atsparesni kenkėjams bei ligoms.
Sodinamas iki 3–4 gerai susiformavusių pumpurų patrumpintas sodinuko stiebas. Duobė iškasama tokio gylio, kad vienas ar du pumpurai atsidurtų po žeme. Šaknų svarbu neužlankstyti. Jei jos labai ilgos, galima šiek tiek pakirpti. Į sodinimui paruoštą duobę šaknys turi būti įstatomos tolygiai, tvarkingai nukreiptos žemyn. Pasodintas gervuoges būtina palaistyti.
Gervuogių auginimas ir priežiūra
Gervuogės žydi ir vaisius veda tik antraisiais metais. Pirmaisiais metais sodinukai visas jėgas skiria įsišaknijimui ir augimui. Kai gervuogės prigyja, joms ypatingos priežiūros nereikia.
- Ankstyvo pavasario darbas gervuogyne yra krūmelyje priaugusių šoninių ūglių patrumpinimas. Toks viršūnėlių karpymas paskatina stiebus leisti naujus ūglius, ant kurių sekančiais metais bus vedamos uogos. Išleistus naujus ūglius reiktų pritvirtinti prie atramų, kad augalas būtų tvarkingesnis, gautų daugiau saulės ir gausiau derėtų. Taip pat patartina iki maždaug 2 metrų aukščio patrumpinti dvimečius stiebus.
- Gervuogių žydėjimo, uogų mezgimo ir ypač jų augimo ir nokimo periodu augalui reikia daug drėgmės. Todėl sausros laikotarpiu gervuoges reikia reguliariai laistyti – ne rečiau kaip kartą per savaitę.
- Rudenį, nurinkus uogų derlių, dvimečiai, uogas vedę stiebai nupjaunami iki pat žemės. Taip pat atliekamas krūmelio retinimas, paliekant 4–5 stipriausius pirmamečius stiebus kitų metų derėjimui. Juos taip pat galima patrumpinti iki paskutinio stipraus pumpuro.
- Visą sezoną yra aktualus mulčiavimas. Jis padeda ne tik palaikyti drėgmę, tačiau taip pat neleidžia suvešėti piktžolėms. Todėl gervuogių krūmelius galima nuolat mulčiuoti.
- Geriausias maistas gervuogių krūmeliams yra reguliariai į dirvą įmaišomas kompostas. Taip pat pavasarį ir vasaros pradžioje augaus galima tręšti kompleksinėmis trąšomis.
- Gervuogės yra šalčiui atsparūs augalai. Kai kurios veislės gali ištverti ir iki -20 laipsnių šaltį. Tačiau esant itin šaltai, besniegei žiemai, gervuoges galima papildomai apsaugoti, nugenėto krūmelio stiebus prilenkiant prie žemės bei uždengiant eglišakiais.
Gervuogių dauginimas
Gervuoges galima dauginti trimis būdais: viršūnių atlankomis, šaknų atžalomis ir žaliaisiais auginiais.
- Pavasarį gervuogės dažniausiai dauginamos viršūnių atlankomis. Dauginant šiuo būdu gervuogių stiebo viršūnė (maždaug 20 centimetrų atstumu nuo viršūnės) prilenkiama ir prismeigiama prie žemės. Tuomet atlanka užberiama maždaug 10 centimetrų storio komposto ir durpių mišiniu (geriausias santykis – 3 dalys komposto ir viena dalis durpių). Auginys nuolat laistomas. Kad atlanka „nepabėgtų“, ji pririšama prie greta įsmeigtos lazdelės. Kai išauga šaknelės, atlanka nupjaunama ir persodinama į numatytą vietą.
- Šaknų atžalomis gervuogės dauginamos rudenį. Priklausomai nuo veislės, iš vieno krūmo gali išaugti daugiau ar mažiau atžalų – jas belieka iškasti, patrumpinti iki 30-35 cm aukščio ir sodinti į naują vietą.
- Gervuogių dauginimą žaliaisiais auginiais galima atlikti vasaros pradžioje. Kai gervuogių šaknų atžalos pasiekia 2-3 cm aukštį, susidaro 2-3 lapai. jos nupjaunamos ir pasodinamos į durpių, dirvožemio ir smėlio substratą santykiu 1: 1: 2.
Gervuogių derlius – kaip gauti daugiausia naudos?
- Gervuogių uogos yra gana greitai gendantis produktas. Nuo nuskynimo iki suvartojimo ar perdirbimo jas reikia laikyti šaldytuve, patartina ne ilgiau kaip kelias dienas.
- Prasidėjus gervuogių nokimo laikotarpiui jos turi būti skinamos dažnai, ne rečiau kaip kas dvi dienas.
- Kad uogos ilgiau išliktų šviežios, patartina jas skinti vėsiuoju paros metu, geriausia ankstyvą rytą. Nuskintas uogas geriau laikyti pavėsyje, ar kuo greičiau padėtį į šaldytuvą.
- Renkamos tik visiškai prinokusios uogos. Jos turi būti juodos spalvos. Uogos skinamos kartu su žiedsosčiu.
- Uogas galima suvartoti šviežias, arba įvairiai perdirbti, konservuoti, ar užšaldyti. Perdirbimui ypač tinka sunaudoti pernokusias, suminkštėjusias uogas. Iš jų galima virti kompotą, uogienę, kisielių. Kietos uogos vartojamos šviežios, arba užšaldomos.
Gervuogė tinka ekologiniam auginimui – jų beveik nepuola kenkėjai ir ligos
Gervuogės yra itin atsparios kenkėjams ir ligoms. Todėl šie augalai ypač tinka ekologiniam auginimui, nes dažniausiai jiems neprireikia jokių cheminių apsaugos priemonių.
Vienintelis kenkėjas, kuris visgi gali įsisukti į gervuoges yra gervuoginė erkė (Acalitus essigi). Šis vabzdys pažeidžia gervuogių vaisius ir lapus. Šios erkės žiemoja gervuogių pumpurų žvynuose. Pavasarį jos pradeda misti besivystančiais ūgliais, vėliau – besiskleidžiančiais žiedų pumpurais, toliau – žiedais ir taip pasiekia besivystančio vaisiaus pagrindą. Pažeisti vaisiai būna kieti ir lieka žali arba raudoni. Aptikus išplitusias gervuogių erkes, augalus reikia purkšti akaricidais. Šią procedūrą galima atlikti ir prieš žydėjimą, ir po žydėjimo, ir nuėmus derlių.
Taip pat geras būdas reguliuoti kenkėjiškų vabzdžių plitimą yra bioįvairovės gausinimas. Aplinkoje naudinga auginti įvairių žydinčių, kvapnių augalų (baltažiedžius barkūnus, facelijas, agurkles, melisas ir pan). Tokie augalai privilioja naudingus vabzdžius, kurie minta kenkėjiškaisiais, taip naikindami jų populiacijas.
Jei ant gervuogių lapų atsirado oranžinių dėmių, gali būti, kad jos užsikrėtė rūdimis. Tai grybelinių bakterijų sukelta liga. Kovoti su ja galima kruopščiai apžiūrint augalus, šalinant pažeistas, negyvas jų dalis, gerinant dirvožemį. Kitas būdas – naudoti specialius preparatus augalų grybelinėms ligoms gydyti (fungicidus).
Gervuogių naudingosios savybės
Gervuogių uogos (taip pat ir lapai) yra ir maistas, ir vaistas. Juose yra vitaminų A, C, K, taip pat mineralinių medžiagų – kalio, magnio ir vario. Šiuose uogose gausu maistinių skaidulų, todėl jos labai tinka medžiagų apykaitą gerinančioje mityboje. Gervuogių sultys padeda stiprinti imunitetą.
Gervuogių uogų ir/ar lapų arbata padeda įvairių negalavimų gydymui.
Palengvina sutrikusio virškinimo simptomus, esant tiek viduriavimui, tiek vidurių užkietėjimui. Gervuogių lapų arbata pasižymi šlapimą varančiu poveikiu, taigi gali padėti inkstų, kepenų ligų gydymui. Ši arbata tai pat tinka karščiuojant bei peršalus, nes skatina prakaito išsiskyrimą.
Labai svarbu – šios uogos yra tinkamos diabetu sergantiems žmonėms.
Gervuogė kosmetikoje
Šių uogos produktai naudojami pačiose įvairiausiose kosmetikos gaminiuose: kremuose ir losjonuose, kaukėse ir serumuose, muiluose, šampūnuose ir kitose plaukų priežiūros priemonėse.
Ypatingai vertinamas gervuogių sėklyčių aliejus. Jis parduodamas tik labai mažais kiekiais ir yra brangus. Šis aliejus yra omega 3, 6, 9 rūgščių šaltinis. Šios rūgštys ypač naudingos odai – kovoja su jos senėjimu, turi detoksikacinį poveikį, tinka ir jautriai paakių odos priežiūrai. Šis aliejus taip pat naudojamas plaukų priežiūrai, juos maitina ir drėkina. Gervuogių aliejus atsparus oksidacijai, todėl labai tinka namų kosmetikos gamyboje, nes ilgiau užtikrina jos šviežumą.
Gervuogių nauda – ne tik žmogui
Gervuogės yra naudingas augalas, prie savęs pritraukiantis naudingus vabzdžius ir paukščius. Šie apdulkina augančius augalus, sulesa kenkėjiškus vabzdžius. Žydinčias gervuoges mėgsta bitės – iš jų surenkama daug nektaro. Gervuogių medus yra skaidrus, šviesus ir lengvai aromatingas.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.