Santolina – Viduržemio lobis, kuris prigyja ir Lietuvoje. Kaip ši gėlė gali praturtinti jūsų sodą?

Ar gali vienas augalas vienu metu būti gražus, kvapnus ir naudingas? Santolina būtent tokia – nuo XVII a. puošusi sodus savo sidabrine lapija ir geltonais žiedais, šiandien ji atrandama iš naujo. Santolina ne tik dailiai atrodo gėlynuose ar alpinariumuose, bet ir gali padėti atbaidyti kenkėjus, pagardinti patiekalus bei papuošti džiovintas puokštes.

Santolina: botaninė charakteristika ir augalo kilmė

Santolina (Santolina) – asterinių (Asteraceae) šeimai priklausantis puskrūmis. Tai daugiametis, visžalis arba pusiau visžalis puskrūmis, užaugantis nuo 20 iki 60 cm aukščio, priklausomai nuo rūšies ir auginimo sąlygų.

Priskaičiuojama apie 24 santolinos rūšys, natūraliai paplitusios Viduržemio jūros regione (Ispanijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Turkijoje, Šiaurės Afrikoje). Priklausomai nuo rūšies, augalas gali augti krūmiškai ir stačiai, būti žemaūgis kiliminis augalas arba turėti svyrančią lapiją.

Santolinos lapai paprastai yra siauri ir smulkiai, plunksniškai suskaldyti, jų spalva, priklausomai nuo rūšies, gali svyruoti nuo sidabriškai pilkos iki žalios. Stiebų ir lapų paviršius dažnai būna apaugęs plaukeliais, kurie apsaugo augalą nuo vandens išgaravimo ir saulės poveikio.

Santolinos žiedai – geltoni, rutuliški gaižai, kurių spalva varijuoja nuo šviesiai geltonos iki sodriai auksinės. Žydi vasarą, liepos–rugpjūčio mėn. Iš žiedų subręsta vienasėkliai vaisiai – riešutėliai (achenos). 

Skiriamasis santolinos bruožas – tai aitrus, aromatingas žiedų ir lapų kvapas.

Senovėje santolina naudota, kaip vaistinis augalas (virškinimui, žaizdoms, kaip antiseptikas). O gaunami eteriniai aliejai naudojami parfumerijoje bei kenkėjų kontrolei (ypač kandims ir kopūstinėms muselėms atbaidyti).

Lietuvoje dažniausiai auginamos S. chamaecyparissus ir rečiau – S. rosmarinifolia.

Santolina: populiariausios rūšys ir veislės

Nors santolinos gentis apima apie 24 rūšis, sodininkystėje dažniausiai auginamos kelios, pasižyminčios dekoratyvumu, aromatu ir atsparumu. Lietuvos sąlygomis dažniausiai sutinkamos šios:

Santolina chamaecyparissus

Dar vadinama medvilnine levanda (ang. cotton lavender). Tai 15–50 cm aukščio visžalis nykštukinis krūmelis su tankia, apvalia laja. Jos lapai primena adatas, yra šiek tiek plunksniški, suskaidyti, pilkos, veltinį primenančios,spalvos. Žydi liepos–rugpjūčio mėn., ryškiai geltonais, sagutes primenančiais žiedais. Tiek lapai, tiek žiedai skleidžia malonų, aromatingą kvapą.

Santolina rosmarinifolia subsp. canescens

Tai 30–50 cm aukščio visžalis, stačiai augantis krūmas. Jos lapai – pilkai žalios spalvos, adatėlės formos. Ši santolina žydi liepos–rugpjūčio mėn., išaugindama geltonus žiedynus. Labai ir žiedai skleidžia švelnų, saldų kvapą.

Santolina viridis

Dar vadinama žaliąja santolina arba alyvmedžio žole. Tai 25–60 cm aukščio visžalis krūmas, augantis šakotai ir tankiai. Lapai primena adatas, yra plunksniški, suskaidyti. Jų spalva varijuoja nuo šviesiai iki tamsiai žalios spalvos, su viršūniniais pumpurais. Žalioji santolina žydi gegužės–birželio mėn., išaugindama smulkius, šviesiai geltonus žiedynus. Lapai ir žiedai pasižymi aštriu, alyvuoges primenančiu kvapu.

Kokių auginimo sąlygų reikalauja santolina?

Kadangi santolina yra kilusi iš Viduržemio jūros regiono, Lietuvos klimato sąlygomis jai reikia ypatingo dėmesio. Pateikiame pagrindines gaires, kuriomis reikėtų vadovautis, norint, kad santolina prigytų jūsų sode.

• Šviesa: santolinai būtina pilna saulė. Pusiau pavėsyje augalas praranda dekoratyvumą, žydi prasčiau, lapai tampa mažiau aromatingi.
• Dirvožemis: geriausiai tinka skurdūs, sausi, kalkingi ar smėlingi dirvožemiai. Santolina puikiai auga gerai drenuotame, šarminiame dirvožemyje su smėlėtu arba akmenuotu podirviu. Netoleruoja užmirkimo, todėl būtinas drenažas. Norint pagerinti pralaidumą, į žemę galima įmaišyti smėlio ar smulkios žvyro frakcijos.
• Drėgmė: derėtų vengti drėgnų, humusingų ir pavėsingų vietų, nes jose augalas dažnai žūva. Santolina mėgsta sausą orą ir neužmirkusias vietas.
• Genėjimas: santolina yra augalas, kuris ypač gerai pakelia genėjimą. Norint išlaikyti kompaktišką, kupolo formos krūmelį, ją rekomenduojama genėti du kartus per metus. Pavasarį, kuomet pašalinamos nušalusios, pažeistos ar neperžiemojusios šakelės bei pasibaigus žydėjimui, kai nukerpami žiedynai ir patrumpinamos šakelės, kad augalas neištįstų ir tankiau šakotųsi. Svarbu nepamiršti ir nepalikti per ilgo, sumedėjusio pagrindo be lapų, nes iš jo santolina dažnai nebeatsinaujina. Reguliarus genėjimas ne tik pagerina augalo formą, bet ir pratęsia jo dekoratyvumą bei ilgaamžiškumą. Taip pat, turėtumėte žinoti, kad geriausia genėti prieš prasidedant augimo sezonui, iki gegužės pab.
• Tręšimas: santolina geriausiai auga skurdžiuose, maistinių medžiagų neturtinguose dirvožemiuose, todėl gausus tręšimas jai nereikalingas. Perteklinės trąšos skatina stiebų ištįsimą ir sumažina aromatą. Jei dirva labai nederlinga, galima kartą per sezoną patręšti nedidele doze kompleksinių mineralinių trąšų arba įterpti komposto, tačiau visada saikingai.
• Žydėjimas. Jei santolina nežydi, priežastis gali būti per didelis drėgmės kiekis arba šviesos trūkumas. Tokiu atveju verta pakoreguoti laistymą ir palaukti kitų metų, dažniausiai žiedai pasirodo. Jei ne, augalą geriausia perkelti į sausesnę ir saulėtesnę vietą.
• Augalo derinimas: Santolina puikiai dera su kitais Viduržemio jūros augalais: levandomis, čiobreliais, rozmarinais, šalavijais. Tokie deriniai ne tik gražiai atrodo, bet ir yra praktiški, nes visi šie augalai mėgsta tas pačias sąlygas. Santolinos aromatas papildomai apsaugo kaimyninius augalus nuo kenkėjų.

Santolinos auginimas lauke ir vazone

Santolina geriausiai augs saulėtoje, sausoje vietoje, todėl sodinant labai svarbu ne tik parinkti tinkamą vietą, bet ir paruošti dirvą. Santolinai sodinti rinkitės šiltą, saulėtą vietą ir sausą vietą. Venkite pavėsingų, drėgnų ar humusingų plotų, nes juose ši gėlė greitai žūsta.

Kalbant apie dirvožemį, santolinai tinka skurdūs, sausi, šarminiai, smėlingi ar akmenuoti dirvožemiai. Labai svarbus geras drenažas, kad šaknys nepūtų. Norint pagerinti laidumą, į sodo žemę galima įmaišyti smėlio arba smulkios žvyro frakcijos.

Santolinos daigus sodinkite į mažas duobutes maždaug 30 cm atstumu vieną nuo kito. Duobutės turėtų būti apie 1,5 karto didesnės už jos šaknų gniužulą. O persodinant santolinos daigą, įdėkite jį į paruoštą duobutę, užpilkite žemėmis, aplink pagrindą lengvai paberkite žvyro ir palaistykite, kad augalas greičiau prigytų. Geriausias laikas sodinti santoliną – pavasaris, praėjus šalnų pavojui.

Santolina taip pat puikiai gali būti auginama ir vazonuose. Renkantis vazoną, atkreipkite dėmesį į jo dydį. Geriausia, jei vazono skersmuo ne mažesnis kaip 25 cm. Dirva turėtų būti gerai drenuota, be durpių, kad vazone nesikauptų per daug drėgmės. Į substratą rekomenduojama įmaišyti apie 50 % smėlio ar žvyro, kad šaknys negautų per daug maistinių medžiagų ir neimtų pūti. Atsiminkite, kad skurdesnis dirvožemis skatina stipresnį aromatą ir šaknų vystymąsi.

Santolinos priežiūra žiemą

Lietuvoje santolina nėra visiškai atspari šalčiui. Ji gali išgyventi lengvesnes žiemas, ypač, jei yra pasodinta užuovėjoje, prie pietinės sienos. Vis dėlto, rekomenduojama prieš žiemą apmulčiuoti šaknis (lapais, kompostu ar eglišakiais) ir uždengti krūmelius agroplėvele ar eglišakiais. Šaltų, besniegių žiemų metu, santolina dažnai žūva, todėl kai kurie sodininkai augina ją kaip pusiau vienmetį augalą arba iškasa ją ir leidžia peržiemoti vazonuose, uždarose patalpose.

Vazonuose auginamą santoliną žiemai reikėtų pernešti į vidų arba pastogę, nes ji jautresnė šalnoms. Žiemojimui tinkamiausia šviesi, vėsi vieta, kur temperatūra neviršija 10 °C, svarbu, kad augalui nebūtų per šilta.

Jei santoliną paliekate lauke, vazoną galima apvynioti džiuto maišu ir pastatyti ant medinės lentos ar pakylos, kad jis nebūtų tiesiogiai ant žemės.

Santolinos dauginimas: geriau auginiais ar sėklomis?

Santoliną galima dauginti auginiais arba sėklomis, tačiau sodininkai dažniausiai renkasi šį augalą dauginti auginiais, nes taip išsaugomos motininio augalo savybės ir augalas greičiau įsitvirtina.

Žemiau pateikiame dauginimo auginiais ir sėklomis instrukcijas.

Dauginimas auginiais:

• Laikas: geriausia imti auginius nuo pavasario iki vasaros pabaigos.
• Auginio paruošimas: nupjaunamas 15–20 cm ilgio neapmedėjęs ūglis, pašalinami apatiniai lapai.
• Sodinimas: auginiai sodinami į vazonėlius su smėlinga, stambia, maistinių medžiagų neturtinga žeme.
• Sąlygos: pasodinus auginį reikia palaistyti, uždengti skaidria plėvele ir pastatyti šviesioje, šiltoje vietoje (temperatūra apie 21–25 °C).
• Priežiūra: substratas turi būti drėgnas, bet neperšlapęs. Po kelių savaičių auginiai įsišaknija ir pradeda leisti naujus ūglius.
• Persodinimas: nuo gegužės vid. jauni augalai sodinami į saulėtą, sausą vietą, nederlingoje dirvoje.

Dauginimas sėklomis:

• Laikas: sėjama pavasarį arba rudenį.
• Sėjimas: sėklos lengvai įspaudžiamos į vazonėlius su smėlingu ar akmenuotu substratu, sumaišytu su trupučiu sodo žemės.
• Dygimas: dygimui užtikrinama šviesi vieta ir apie 20 °C temperatūra; sėklos turi būti reguliariai drėkinamos.
• Persodinimas: kitą pavasarį daigai persodinami į saulėtą, sausą, maistinių medžiagų neturtingą dirvą.

Kokios ligos ir kenkėjai gali apnikti santoliną?

Santolina laikoma atspariu ir nereikliu augalu, tačiau netinkamomis sąlygomis gali nukentėti nuo kelių problemų. Perlaistymas ir užmirkęs dirvožemis yra dažniausia priežastis, dėl kurios augalą pažeidžia šaknų puvinys.

Tarp kenkėjų kartais pasitaiko baltasparnių ir amarų, kurie gali siurbti augalo sultis ir silpninti ūglius, tačiau paprastai jie nepadaro didelės žalos ir lengvai suvaldoma tinkamai prižiūrint augalą. Laikantis pagrindinių auginimo taisyklių, t.y., užtikrinant gerą drenažą, saulėtą vietą ir reguliariai genint, santolina išlieka sveika ir dekoratyvi daugelį metų.

Susipažinkime iš arčiau: kiparisinė santolina

Kiparisinė santolina (Santolina chamaecyparissus) – populiari, Lietuvoje auginama veislė, liaudyje vadinama dar medvilnine levanda. 

Kiparisinė santolina yra kilusi iš Viduržemio jūros regiono ir, kaip ir dauguma to krašto augalų, gerai auga tik gerai drenuotame dirvožemyje, kuris ypač žiemą neturi užsilaikyti drėgnas. Sodinti galima rudenį arba anksti pavasarį, priklausomai nuo vietovės klimato. Šaltesniuose regionuose geriausia sodinti pavasarį, kad augalas spėtų įsišaknyti iki žiemos, o švelnesnio klimato vietovėse tinkamiausias laikas sodinimui – ruduo. Pirmaisiais metais, kol augalas pilnai įsitvirtina, per sausrą jį reikėtų palaistyti.

Nepaisant neįprasto pavadinimo, šis augalas nėra susijęs nei su levandomis, nei su medvilne. Formuodamas kompaktišką, tankų, visžalį krūmelį, jis puikiai tinka gėlynų apvadams, pakeltoms lysvėms bei nedidelėms gyvatvorėms. Lapai yra smulkiai suskaidyti, suteikiantys plunksnišką išvaizdą, o sutraiškius, jie skleidžia aromatą. Sagutes primenantys žiedai užauga iki 2 cm skersmens ir laikosi pavieniui ant tiesių, liaunų stiebelių.

Šią santoliną būtina genėti du kartus per metus, nes kitaip augalas ištįsta, praranda kompaktišką formą ir ima virsti, atidengdamas plikus, sumedėjusius stiebus. Pavasario viduryje augalą reikia smarkiau patrumpinti, bent perpus, nupjaunant iki vietos, kur pradeda formuotis nauji ūgliai. Vasaros pabaigoje, kai nužydi, būtina pašalinti nužydėjusius žiedynus kuo žemiau ir kartu lengvai apgenėti visą krūmelį.

Susipažinkime iš arčiau – žalioji santolina

Žalioji santolina (Santolina rosmarinifolia) – taip vadinama rūšis, nors šis lietuviškas pavadinimas oficialiai dar nėra patvirtintas VLKK. Tai visžalis, kompaktiškas krūmas, natūraliai paplitęs Viduržemio jūros regione. Liaudyje sutinkami ir šie augalo pavadinimai: žalioji levandinė santolina, šventasis linas, nors su linais neturi nieko bendro, kaip ir su levandomis.

Ji užauga apie 60–90 cm aukščio ir pločio, formuodama tankų, kupolo formos kerą. Lapai yra ryškiai žali, siauri, adatėlių pavidalo, smulkiai suskaidyti, primenantys rozmarino lapiją, ir pasižymi aromatu, kuris sutraiškius skleidžia švelniai saldų kvapą. Vasarą, nuo pavasario pabaigos iki vasaros vidurio, ant liaunų stiebelių išsiskleidžia daugybė ryškiai geltonų, sagutes primenančių žiedų, kontrastuojančių su žalios spalvos lapija. Šie žiedai dekoratyvūs ne tik sode, bet ir puikiai tinka džiovintoms puokštėms.

Žalioji santolina mėgsta saulėtas, sausas vietas ir gerai jaučiasi skurdžioje, smėlingoje ar akmenuotoje, šiek tiek šarminėje dirvoje, jei ji laidžiai drenuota. Augalas yra atsparus sausrai, tačiau jautrus užmirkimui, todėl perlaistymas gali sukelti šaknų puvinį. Pirmaisiais metais reikia reguliariai palaistyti, kol susiformuoja gilesnė šaknų sistema, vėliau užtenka tik minimalios priežiūros.

Žalioji santolina laikoma trumpaamže, paprastai gyvena apie 5–10 metų, tačiau tinkamai genint išlaiko dekoratyvią formą. Ji gerai pakelia genėjimą: pavasarį galima smarkiau patrumpinti, o po žydėjimo nukerpami žiedynai ir lengvai sutvarkomas keras. Nerekomenduojama genėti į seną, sumedėjusią dalį, nes augalas gali nebeatsinaujinti. Tręšti reikia saikingai – užtenka nedidelės komposto ar subalansuotų trąšų dozės pavasarį.

Kaip ir kur geriausiai išnaudoti santolinos dekoratyvumą?

Santolina vertinama ne tik kaip prieskoninis ar vaistinis augalas, bet ir kaip dekoratyvinė kultūra. Jos kompaktiška, tvarkinga forma ir sidabriškai pilki ar žali lapai suteikia sodui kontrasto bei struktūros, todėl ji dažnai sodinama sodo apvaduose ar alpinariumuose. Ypač vertinami santolinos ryškiai geltoni, sagutes primenantys žiedai, kurie ne tik puošia gėlyną visą vasarą, bet ir puikiai tinka džiovintoms puokštėms, vainikams bei floristiniams darbams.

Santolina harmoningai dera ir su kitais Viduržemio jūros augalais: levandomis, šalavijais, čiobreliais, rozmarinais, raudonėliais. Ji taip pat gražiai kontrastuoja su rožėmis, ramunėmis ar įvairiais daugiamečiais žydinčiais augalais, sukurdama spalvinę ir faktūrinę įvairovę. 

Santolina yra puikus augalas kuriant sodo dizainą. Ji tinka tiek formaliems gėlynams, tiek akmenų sodams ar moderniuose minimalistiniuose projektuose. Kuriant sodo dizainą, santolina sodui suteiks struktūros, pridės aromato, o žiemą, išlaikydama savo lapiją, gali tapti išskirtiniu sodo akcentu. 

Santolina: ir apsaugai nuo kandžių, ir į užtepėles

Dėl ryškių, sagutes primenančių žiedų ir malonaus aromato santolina soduose vertinama jau nuo XVII a. Tai ne tik dekoratyvūs, bet ir naudingi, vaistiniai augalai. Santolinos eteriniai aliejai, taninai ir kartieji junginiai padeda atbaidyti nepageidaujamus vabzdžius. Santolina gali būti naudojama kaip natūrali priemonė nuo uodų, taip pat kaip apsauga nuo kandžių spintose.

Nors kenkėjams šie augalai nepatinka, pati santolina nėra nuodinga. Ji saugi liesti, prižiūrėti ir netgi vartoti: tiek suaugusiesiems, tiek vaikams, tiek šunims ar katėms. Dėl aštraus aromato santolina kai kuriose šalyse naudojama kulinarijoje. Jauni santolinos ūgliai gali pagardinti užtepėles ar salotas.

Santolinai taip pat priskiriamos ir vaistinės savybės. Manoma, kad jos eteriniai aliejai, tokie kaip mircenas ar cineolis, pasižymi priešuždegiminiu ir antimikrobiniu poveikiu. Iš santolinos lapų, žiedų ir sėklų dažnai gaminama arbata, kuri, teigiama, padeda esant virškinamojo trakto infekcijoms, vidurių pūtimui ir kitoms negalavimams.

Šaltiniai:
https://www.gardeningknowhow.com/edible/herbs/santolina/santolina-plant-information.htm
https://www.gardenersworld.com/plants/santolina-chamaecyparissus
https://www.gardenia.net/plant/santolina-rosmarinifolia-green-santolina-grow-care-guide
https://www.rhs.org.uk/plants/19856/santolina-chamaecyparissus/details
https://www.treesandshrubsonline.org/articles/santolina/santolina-pinnata
https://www.smgrowers.com/products/plants/plantdisplay.asp?plant_id=1468

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.