Asiūklis – tai įdomus, pirmykštę išvaizdą išlaikęs augalas, kuris sukelia trejopų minčių. Pavyzdžiui, sodininkams jis kelia tikrą galvos skausmą ūkyje kaip itin įkyri piktžolė. Nors išnaikinti asiūklį iš vejos ar pasėlio gali trukti marias laiko, vis dėlto šią žolę galima ir „išteisinti“ kaip nuostabią žaliavą natūralioms trąšoms ar augalų apsaugos priemonėms pasigaminti.
Taip pat asiūklį dėl išskirtinių vaistinių savybių kone dievina žolininkai, nes ši ypatinga vaistažolė laikoma bene „vaistu Nr. 1“ šlapimo pūslės ir inkstų akmenų ligoms gydyti. Pastarosios savybės asiūklį padaro ne tokiu jau ir įkyruoliu, todėl aptarsime naudingąsias šio augalo savybes tiek žmogaus sveikatai, tiek ir ūkyje.
Koks gi tas asiūklis?
Lengvai atpažįstamos išvaizdos asiūklis (Equisetum) esti primityvusis senovinio pasaulio reliktas, priklausantis asiūklinių augalų šeimai (Equisetaceae). Asiūkliams būdingos dvi gyvenimo formos – sporifikuojantys ir vegetatyviniai augalai, kurie dažniausiai pasižymi skirtinga išvaizda ir ją keičia vegetacijos eigoje.
Lietuvoje kai kurios rūšys gali pasiekti iki 150 cm „ūgį“, tačiau dažniausiai būna ne aukščiau kelių – apie 20–60 cm, priklausomai nuo rūšies. Asiūklį galima atpažinti iš nariuoto tuščiavidurio stiebo ir siūlelius primenančių „šakelių“. Pavasarį stiebas esti rusvos, gelsvos spalvos su sporifikuojančia galvute, o vasarą užauga žalios spalvos šakotas ūglis.
Visame pasaulyje asiūklių esti gana mažai – apie 30 rūšių. Lietuvoje šių daugiamečių žolių suskaičiuojama apie 9 rūšis, kuriems būdinga drėgna ir rūgštoka dirvonų, pievų ar vandens telkinių pakraščių buveinė.
Lietuvoje augančių asiūklių rūšys
Kadangi Lietuvoje įvairiu mastu yra paplitusios net 9 asiūklių rūšys, trumpai jas ir paminėsime:
Balinis asiūklis (Equisetum fluviatile) užauga apie 30–120 cm aukščio ir esti tipinis šlapių vietų (pelkių, balų, griovių, krantų) augalas.
Šiurkštusis asiūklis (Equisetum hyemale) šakelių neturintis augalas, kuris siekia 20–100 cm aukštį ir esti sausesnių vietų šeimininkas.
Margasis asiūklis (Equisetum variegatum) mažas, laibas augaliukas, užaugantis iki 10–30 cm, labiau mėgstantis kalkingas vietas karjeruose, smėlynuose. Jis taip pat neformuoja įprastų, matomų šakelių.
Didysis asiūklis (Equisetum telmateia) siekia net iki 150 cm aukštį, tačiau Lietuvoje ši labai reta rūšis yra saugoma.
Dirvinis asiūklis (Equisetum arvense) – pats populiariausias tarp žolininkų kaip vaistinis ir plačiausiai paplitęs kaip piktžolė. Jis užauga iki 15–50 cm ir esti dirvų, dykviečių, pakelių šeimininkas.
Miškinis asiūklis (Equisetum sylvaticum) siekia 20–60 cm aukštį ir yra būdingas vaistinis miškų, pamiškių augalas su antrąkart išsišakojusiomis šakelėmis.
Gegužinis asiūklis (Equisetum palustre) – dar viena dažna piktžolė, kuriai būdingas 20-50cm aukštis ir vienodos išvaizdos sporifikuojantys bei vegetuojantys stiebai.
Ožkabarzdis asiūklis (Equisetum pratense) yra neaukštas 15–40 cm augalas su ilgomis, nešakotomis ir kiek nulinkusiomis šakelėmis.
Šakotasis asiūklis (Equisetum ramosissimum) esti labai retas svečias Lietuvoje, kuris užauga iki 80 cm ūgio su šakota apatine dalimi.
Kodėl asiūklis laikomas įkyria piktžole?
Dirviniai, gegužiniai ir kitos rūšies asiūkliai laikomi itin nemėgstamomis, sunkiai išnaikinamomis piktžolėmis dėl tam tikrų ypatingų savybių. Asiūklis turi labai stiprią ir giliai į žemę besiskverbiančią šaknų sistemą, kuri leidžia jam greitai plisti. Jo šaknys gali įsiskverbti net iki 2 metrų gylio, todėl jį labai sunku pašalinti. Šį augalą piktžole paverčia dar ir tai, kad jis esti labai atsparus nepalankioms sąlygoms, tokioms kaip prastas dirvožemis, sausros ar net cheminės priemonės. Dėl šios savybės jis lengvai išgyvena ir užima teritorijas, kuriose kitos augalų rūšys sunkiai auga.
Asiūklis ypač problematiškas ūkiuose ir soduose, nes konkuruoja su kultūriniais augalais dėl maistinių medžiagų, vandens ir šviesos. Jo augimą ir plitimą sunku kontroliuoti, nes šaknys ir požeminiai ūgliai gali lengvai regeneruotis net po dalinio pašalinimo, o dauginimasis sporomis jam padeda dar greičiau plisti. Šios priežastys ir lėmė, kad asiūkliai dirvonuose ir daržuose tapo sunkiai įveikiamomis piktžolėmis.
Kaip naikinti asiūklį?
Įsiveisęs asiūklis visiškai nežavi sodininkų ir ūkininkų, todėl griebiamasi įvairių priemonių jam pašalinti ar išnaikinti. Rinka gali pasiūlyti ne vieną asiūklio išnaikinimo būdą, apimantį tiek drastiškas chemines priemones, tiek natūralią prevenciją. Pavyzdžiui:
- Mechaniniai būdai apima rankinį asiūklio išravėjimą arba dirvos gilinimą. Asiūklio augimą galima pristabdyti reguliariai atliekant ravėjimo darbus pašalinant stiebus ir kiek įmanoma daugiau šaknų. Taip pat gali pasiteisinti ir gilus dirvos purenimas (iki 30–40 cm) padedantis išnaikinti asiūklio šaknų segmentus.
- Kadangi asiūklis mėgsta rūgštų dirvožemį, gali pasiteisinti ir dirvožemio pH reguliavimas, jeigu sumažinsite dirvos rūgštingumą (iki 6,5–7 pH) gesintomis kalkėmis, dolomitmilčiais ar kitomis kalkinimo priemonėmis.
- Mulčiavimas pasitarnauja daugeliu atveju, ne išimtis – ir naikinant asiūklį. Tereikia uždengti dirvą tankiu ir/ar storu (10 cm) mulčio sluoksniu (šiaudais, žieve, kartonu ar geotekstile), kuris blokuos šviesą, būtiną asiūkliui augti.
- Cheminės priemonės. Jei mechaniniai ir organiniai metodai neveiksmingi, galima naudoti herbicidus, pavyzdžiui, skirtus daugiametėms piktžolėms naikinti ar priemones su glifosatu. Paprasčiausiai pagal gamintojo instrukcijas apipurkškite herbicidu asiūklį ir laukite norimo efekto.
- Galiausiai, imkitės profilaktinių priemonių, tokių kaip dirvožemio gero drenažo užtikrinimas ar dirvos purenimas, kad sumažintumėte asiūklio augimui tinkamas sąlygas.
Kokių medžiagų galima rasti asiūklio žolėje?
Šią erzinančią žolę galite panaudoti ir kitiems kilniems tikslams, tokiems kaip sveikatos gerinimas. Asiūklis pasižymi stipriomis vaistinėmis savybėmis, todėl palaipsniui itin populiarėja asiūklio arbata ir nuovirai, padedantys išspręsti nemažą šūsnį žmogaus sveikatos problemų. Lentelėje pateiktos medžiagos, kurių aptinkama asiūklių žolėje:
| Medžiaga | Kiekis % arba mg/100 g sausosios masės | Nauda ir funkcijos |
| Silicio dioksidas (SiO₂) | 5–10 % | Stiprina augalų ląstelių sieneles, gerina kaulų, odos, plaukų būklę |
| Kalis (K) | 15–25 mg | Skatina augalų augimą, reguliuoja vandens apykaitą |
| Kalcis (Ca) | 5–10 mg | Stiprina augalų struktūrą, svarbus kaulams ir dantims |
| Magnis (Mg) | 2–5 mg | Dalyvauja fotosintezėje, gerina raumenų ir nervų funkcijas |
| Geležis (Fe) | 0.5–1.5 mg | Svarbi kraujo gamybai, padeda augalams išlikti žaliems (chlorofilas) |
| Saponinai | ~1 % | Turi priešgrybelinių ir antibakterinių savybių |
| Flavonoidai | ~0.5 % | Antioksidantai, saugo nuo oksidacinio streso |
| Alkaloidai | ~0.1 % | Turi priešuždegiminį poveikį, tačiau per didelis kiekis gali būti toksiškas |
| Organinės rūgštys | ~0.5 % | Skatina medžiagų apykaitą, gerina dirvožemio struktūrą |
| Vitaminas C | 2–5 mg | Antioksidantas, stiprina imunitetą ir augalų atsparumą |
| Taninai | ~1 % | Sutraukia audinius, turi antibakterinių savybių |
Kuo asiūklis naudingas žmogaus sveikatai?
Paminėtos asiūklio medžiagos itin praverčia gydant ar gerinant žmogaus sveikatą, todėl neretai asiūklis liaudyje dar vadinamas „organizmo šluota“. Išskiriamos štai tokios asiūklio naudos, plačiai pritaikomos liaudies medicinoje, farmacijoje ir kosmetikoje:
Maisto papildas. Asiūklis yra turtingas silicio dioksidu, kaliu ir kitais elementai, stiprinančiais kaulus, odą, plaukus ir nagus, todėl jis naudojamas maisto papilduose dėl didelio mineralų kiekio.
Plaukų ir odos sveikata. Asiūklio ekstraktai naudojami šampūnuose ir kondicionieriuose, nes jie stiprina plaukus, mažina jų slinkimą ir skatina augimą. O dėl antiseptinių ir regeneruojančių savybių naudojamas odos priežiūros produktuose, skirtuose spuogų gydymui ar odos atnaujinimui.
Šlapimą varantis poveikis. Asiūklio arbata skatina šlapimo išsiskyrimą, todėl padeda gydyti šlapimo takų infekcijas, edemas ir inkstų akmenis.
Priešuždegiminis poveikis pasitelkiamas žaizdų, opų ir odos uždegimų gydymui. Taip pat nuskausminamasis poveikis tinka podagros, reumato, sąnarių ligų gydymui, osteoporozės prevencijai.
Kraujavimo stabdymas. Asiūklio užpilai ar nuovirai gali būti naudojami kraujavimui stabdyti, nes jis turi sutraukiančių savybių.
Nors galima pateikti nemažai naudų, reikia turėti omenyje, kad asiūklis yra nuodingas augalas, todėl arbatas, nuovirus ir kitus preparatus reikia ruošti ir vartoti itin atidžiai.
Asiūklis ūkyje: panaudokite jį kaip natūralią trąšą
Dėl savo biologinės ir cheminės sudėties, asiūklis suteikia naudos ne tik žmogaus, bet ir ūkio augalų sveikatai. Mineralinėmis medžiagomis (silicio dioksidu, kaliu, magniu ir mikroelementais) turtingas asiūklis tampa puiki trąša auginamoms daržovėms, padedančioms sustiprinti ląstelių sieneles, tapti atsparesniems aplinkos stresams, kenkėjams ir ligoms. Asiūklio trąšos pagerina augalų sveikatą ir dirvožemio kokybę, o jas pasigaminti gali kiekvienas sodininkas. Štai kaip ruošiamos skystos asiūklio trąšos:
Ingredientai:
- 1 kg šviežių asiūklio stiebų (arba 200 g džiovinto asiūklio).
- 10 litrų vandens.
Paruošimas ir naudojimas:
- Susmulkinkite asiūklį ir užpilkite vandeniu.
- Palikite mirkti 1–2 savaites (fermentuokite). Kasdien pamaišykite, kad išsiskirtų veikliosios medžiagos.
- Kai skystis nustoja putoti, trąšos paruoštos.
- Praskieskite trąšas vandeniu santykiu 1:10 ir laistykite augalus prie šaknų arba purkškite ant lapų.
- Laistykite augalus prie šaknų kas 2–3 savaites vegetacijos laikotarpiu (nuo pavasario iki vasaros pabaigos).
Asiūklio „arbatėlė“ sodo augalams nuo grybelinių ligų
Jeigu asiūklio žolę panaudosite ūkio paskirties „arbatėlei“ gaminti, gausite puikią natūralių fungicidinių savybių turinčią priemonę nuo grybelinių ligų. Mokslininkai pastebėjo tokio asiūklio nuoviro naudą miltligei ir juodajai dėmėtligei gydyti. O sodininkai mėgėjai dar išbandė šios arbatėlės pasiteisinusį efektyvumą prieš pilkajį pelėsį, puvinius, rūdis, pomidorų lapų mozaikos virusus, moniliozę, įvairias lapų dėmėtliges, voratinklines erkes ir amarus. Manoma, kad asiūkliuose esantis silicis ir saponinai stiprina augalų atsparumą ir tiesiogiai veikia patogenus. O kaip gi pasiruošti šio nuoviro?
Ingredientai:
- 1 kg šviežių asiūklio stiebų (arba 150 g džiovinto asiūklio).
- 10 litrų vandens.
Paruošimas ir naudojimas
- Užvirinkite vandenį ir užpilkite juo asiūklį.
- Virkite ant silpnos ugnies 30 minučių.
- Atvėsinkite, nukoškite ir praskieskite vandeniu santykiu 1:5.
- Purkškite ant augalų lapų ir stiebų kas 7–10 dienų arba po lietaus. Jeigu jau matyti pirmieji ligos požymiai, galima purškimą asiūklio nuoviru padažninti iki 5–7 dienų laikotarpio.
Šaltiniai
- https://www.vle.lt/straipsnis/asiuklis
- https://www.mkds.lt/rinkinys-asiuklis
- https://fiver.ifvcns.rs/handle/123456789/4081
- https://www.canr.msu.edu/resources/field-horsetail-a-plant-as-old-as-time
- https://nodighome.com/2017/06/17/horsetail-potions/
- https://fryd.app/en/magazine/horsetail-decoction-effect-preparation-and-use-in-the-garden
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
