Skip to content

Vilkdalgiai – nuostabieji irisai

Vilkdalgiai - nuostabieji irisai
Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Vilkdalgiai (lot. Iris) priklauso vilkdalginių (lot. Iridaceae) augalų šeimai. Tai daugiamečiai žoliniai augalai. Populiarieji vilkdalgiai būna dviejų formų: šakniastiebiniai arba svogūniniai. Visgi dažniausiai Lietuvoje sutinkami šakniastiebiniai vilkdalgiai. Jų šakniastiebiai stori, mėsingi, išsiraizgę žemės paviršiuje, o virvinės šaknys įsiskverbę giliai į žemę. Vilkdalgių lapai yra pamatiniai, plokšti, kardo formos, stiebai pavieniai su vienu arba keliais žiedais viršūnėje. Lietuviškas pavadinimas „vilkdalgiai“ yra kilęs nuo šių augalų lapų formos – jie panašūs į kardus ar dalges, o kitas paplitęs jų pavadinimas – „irisai“, kilęs nuo lotyniškojo vilkdalgių genties – Iris, pavadinimo.

Natūraliai šie augalai paplitę Europoje, Šiaurės Amerikoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje savaime auga dvi vilkdalgių rūšys: dažnai šlapiuose miškuose, pelkėse, pakrantėse ir grioviuose sutinkamas Geltonasis vilkdalgis (lot. Iris pseudacorus) ir retas, į Raudonąją knygą įtrauktas, Sibirinis vilkdalgis (lot. Iris sibirica). Pastarąjį galima surasti augantį šlapiose pievose, krūmuose, miško aikštelėse.

Barzdotieji vilkdalgiai, sibiriniai, japoniniai, olandiški, junonos, spuria, įvairūs rūšiniai, tai – tik keletas iš didžiulės jų įvairovės. Gentyje žinoma net apie 300 rūšių, o kur dar selekcininkų išvestų veislių daugybė. Dėl didelių skirtumų tarp vilkdalgių giminės augalų, botanikai suskirstė juos į grupes. Vienas jų, G. Rodionenka, 1981 metais modifikavo sodinę vilkdalgių klasifikaciją ir suskirstė juos į 10 grupių. Barzdotieji, sibiriniai, spuria, japoniniai ir svogūniniai vilkdalgiai – tai penkios grupės, kurios yra auginamos Lietuvoje.

Sodininkai vilkdalgius ypač mėgsta dėl nesudėtingos priežiūros ir veislių gausos, bei įvairovės. Lietuvoje gėlininkų dažniausiai auginami yra barzdotieji vilkdalgiai (lot. Iris pagoniris). Taip pat populiarios ir sibirinių, japoninių bei svogūninių vilkdalgių veislės.

Barzdotieji (lot. Pogoniris) vilkdalgiai

Dėl ant išorinių apyžiedžių augančių barzdelių, sudarytų iš tankių plaukelių, šie vilkdalgiai ir gavo savo pavadinimą – „barzdotieji“. Dekoratyviosios jų rūšys yra šios: šviesiai mėlynasis arba blyškusis (lot. Iris pallida), geltonasis (lot. Iris variegata), belapis (lot. Iris aphylla), mažasis (lot. Iris pumila), mėlynžiedis (lot. Iris germanica). Soduose ir želdynuose daugiausiai auginamos šių ir kitų Pietų Europos rūšių hibridai, vadinami – Iris hybrida. Tai ištvermingos šakniastiebinės rūšys, turinčios tvirtus, į kardą panašius lapus ir aukštus stiebus (iki 90 cm) su trimis ar daugeliu žiedų. Šie vilkdalgiai auginami saulėtoje vietoje, purioje, trąšioje, puveningoje žemėje. Šakniastiebiai turi būti netoli žemės paviršiaus. Dirva – apysausė arba apydrėgnė, kalkinga. Dauginami šakniastiebių, kerų dalimis. Dauguma subrandina sėklas. Tačiau jos naudojamos tik dauginant rūšinius augalus arba vedant naujas veisles, kadangi vilkdalgiai lengvai kryžminasi.

Barzdotieji (lot. Pogoniris) vilkdalgiai
Barzdotieji vilkdalgiai

Bebarzdžiai vilkdalgiai (lot. Apogon)

Ši grupė dar skirstoma į sibirinius, japoninius ir Spuria. Kiti bebarzdžiai vilkdalgiai, pvz. glotnusis (lot. Iris laevigata Fisch.) pas mus yra mažai paplitę.

Lietuvoje savaime auga anksčiau minėtas geltonasis vilkdalgis (lot. Iris pseudacorus). Jį galima aptikti šlapiose pievose, pakrantėse ar durpynuose.

Šios grupės vilkdalgiai dauginami šakniastiebių, kerelių dalimis, sėklomis. Geltonąjį ir sibirinį vilkdalgius galima auginti ir sekliame vandenyje. Kitas –  atviroje ar dalinio šešėlio vietoje, apy-drėgnėje dirvoje. Bebarzdžių vilkdalgių priežiūra panaši į barzdotųjų, tik šiuos galima rečiau persodinti ir ilgiau auginti vienoje vietoje.

Sibiriniai vilkdalgiai (lot. Iris sibirica)

Paplitęs Sibire, Kaukaze, Mažojoje Azijoje. Auga ir Lietuvoje, pelkėtose pievose, krūmuose. Sibirinis vilkdalgis yra įtrauktas į saugomų augalų sąrašą. Šakniastiebiai trumpi, susipynę. Lapai žali, linijiški, statūs, 50-80 cm ilgio. Žiedai tamsiai mėlyni. Žydi birželio mėnesį. Žydėjimo laikas ilgas, gėlės gerai laikosi nupjautos. Soduose, gėlynuose beveik nesodi­nama, nes yra daug gražesnių kultūrinių veislių. Sibiriniai vilkdalgiai atsparūs šalčiams. Jie nereiklūs, bet geriau auga turtingoje humuso, pakanka­mai drėgnoje neutralioje ar silpnai rūgščioje dirvoje. Mėgsta saulę, bet pakenčia ir pavėsį. Persodinti ga­lima nuo pavasario iki vasaros pa­baigos. Šios grupės vilkdalgiai pastaruoju metu yra plačiai naudojama apželdinimui. Išvesta daugybė veislių: baltos, žydros, violetinės spalvų žiedais ir kasmet jų sąrašas vis papildomas naujomis veislėmis. Jie yra idealiai tinkami mūsų klimatui, kadangi yra atsparūs žiemai, neserga, daug metų galima nepersodinti. Sausringą vasarą reikia laistyti.

Japoniniai vilkdalgiai (lot. Iris japonica)

Japonijoje šie vilkdalgiai yra auginami virš 500 metų ir vis dar išlieka populiarūs iki šių dienų. Jie mėgsta rūgštoką drėgną dirvą. Vasarą reikia dažnai laistyti ir mulčiuoti. Tręšti geriausia yra perpuvusiu mėšlu. Nepakenčia kalkių ir mineralinių trąšų. Žydi birželio pa­baigoje – liepos pradžioje. Žiedai dideli, labai dekoratyvūs. Dauginti geriausia kero dalimis. Žiemai pa­tariama pridengti.

Vilkdalgių rūšys

Kempfero vilkdalgiai (lot. Iris ensata)

Kempfero vilkdalgiai kilęs iš Korėjos, Japonijos. Lapai lancetiški su ryškiomis vidurinėmis gyslomis. Žiedai purpuriniai. Žydi liepos mėnesį. Aukštis – 70-80 cm. Išvesta veislių šviesesniais ir tamsesniais violetinės spalvos žiedais.

Ilgalapiai vilkdalgiai (lot. Iris graminea)

Ilgalapis vilkdalgias kilęs iš Pietų Europos, Mažosios Azijos. Jo lapai siauri, truputį lenktos linijos formos, blizgūs, tamsiai žalios spalvos. Užauga 50-60 cm aukščio. Šakniastiebiai trumpi, tankūs, sudaro kupstus. Žydi birželio mėnesį, violetiniais žiedais, kurie neiškyla virš lapų.

Junonos (lot. Iris juno)

Tai vieni gražiausių ir egzotiškiausių svogūninių gėlių. Jos žydi gegužės mėnesį. Daugelio rūšių žiedai aromatingi. Morfologiškai junonos išsiskiria – svogūnu, kuris turi, iš pagrindo augančias, pridėtines šaknis. Jos ypatingos, nes irgi kaupia maisto medžiagas, todėl labai svarbu persodinant augalus jų nepažeisti ir išsaugoti.

Savotiški ir junonų žiedai. Žiedo funkciją atlieka didelė perskeltos piestelės skiauterėlė. Iš lapuoto stiebo pažastų išsivysto 2-7 spalvingi žiedai.

Peržydėję žiedai kasmet nudžiūsta – tuo metu augalui kenksmingas didelis drėgmės perteklius, todėl šlapią (labai) vasarą geriau iškasti, saugoti mėsingas šaknis.

Vegetatyviniu būdu dauginamos junonos kasmet gali išauginti po 2-4 pakaitinius svogūnėlius, kuriuos pirmaisiais metais dažnai būna sunku atskirti, nes jie turi bendrą svogūno pagrindą. Jei pagrindai atsiskiria, sodinama tik ką iškasus, nes vėliau lengvai lūžta šaknys. Iškasti senesni svogūnai laikomi gerai vėdinamoje 25-30 °C šilumos patalpoje. Sodinami rugsėjo-spalio mėn. Būtina saugoti pridėtines šaknis. Kai kurių augalų svogūnėliai po žydėjimo iškasami, bet jeigu dirvoje yra geras drenažas – gali augti ir vienoje vietoje iki 3 metų.

Daugelis junonų gerai užmezga sėklas. Sėjama rudenį. Sėjinukai auga lėtai, pradeda žydėti 4-5 metais. Yra išvesta tarprūšinių hibridų.

Junonos
Junonos

Vilkdalgių auginimas ir priežiūra

Soduose ir gėlynuose auginami vilkdalgiai mėgsta saulę. Netgi rekomenduojama šakniastiebių pilnai nepaslėpti po žeme, o sodinti sekliai, taip, kad nugarėlė matytųsi žemės paviršiuje. Ypač tai svarbu, jei sodinama sunkioje dirvoje.

Geriausiai šie augalai auga saulėtoje, neužmirkusioje, lengvoje smėlingoje dirvoje. Jei dirva drėgnesnė, galima šias gėles sodinti pakeltose lysvėse, tuomet užtikrinamas geresnis drenavimas. Dar vienas galimas variantas – sodinti juos šlaituose. Daugelis senesnių veislių vilkdalgių puikiai auga ir daliniame pavėsyje. Tačiau dėl per didelio pavėsio, kai kurių veislių vilkdalgiai gali ir visiškai nežydėti.

Daugelio jų nepatartina sodinti ir į rūgščią dirvą. Priešingai, rekomenduojama išpurentą dirvą, kurioje auga ar bus auginami vilkdalgiai pabarstyti medžio pelenais, kurie šarmina dirvą ir apsaugo augalus nuo ligų.

Įprastomis mūsų klimato sąlygomis, kuomet nebūna užsitęsusių sausrų, jų nereikia net papildomai laistyti.

Skirtingų vilkdalgių veislių auginimo ypatumai

  • Japoninius ir Luizianos vilkdalgius galima auginti ir prie tvenkinių, kadangi jie pakenčia ir drėgną dirvožemį.
  • Sibiro irisai mėgsta rūgščią, drėgną dirvą. Šių augalų veislių ir auginimo zonų įvairovė yra labai plati. Tai ištvermingi augalai, galintys pakęsti temperatūros ir drėgmės svyravimus. Šios gėlės gali augti įvairiuose soduose, jei tik dirva gerai drenuojama, gauna pakankamą kiekį saulės šviesos ir vandens. 
  • Sibiro, barzdotieji ir japoniniai vilkdalgiai paprastai ištveria 3-9 augalų atsparumo zonose; Iris reticulata ir olandiškieji irisai ištvermingi 5-9 zonose. Pagal atnaujintus žemėlapius Lietuva yra priskiriama 5-6 zonoms, tad renkantis augalus savo sodui į tai būtina atsižvelgti.
Vilkdalgių auginimas ir priežiūra

Vilkdalgių paruošimas žiemai

Teisingai pasirinkus augalus, žiemai jų nereikia nei iškasti nei pridengti. Kai žiedai peržydi, reikėtų nupjauti jų galvutes. Kai visas žiedų stiebas pagelsta ir pradeda nykti, nupjaukite stiebą iki žemės, kad energija būtų nukreipta į šaknis, o ne į sėklų galvutes. Tačiau nereikėtų šalinti lapų anksčiau, nei jie nugelsta ar nušąla, nes lapai vis dar vykdo fotosintezę, aprūpindami augalą energija, kuri bus reikalinga kitų metų žydėjimui.

Vilkdalgių sodinimas, persodinimas bei dauginimas

Pavasarį ar beprasidedant vegetacijai yra palankiausias laikas sodinti bei persodinti vilkdalgius. Galima juos sodinti ir vasaros pabaigoje, po žydėjimo praėjus 6-7 savaitėms, kai ant šakniastiebio jau būna susiformavusios naujos šaknys. Nepatartina sodinimo ir persodinimo darbų atidėlioti vėlesniam rudeniui, kadangi nespėję gerai įsišaknyti jie prasčiau žiemoja, o paspaudęs didesnis šaltis gali iškilnoti šakniastiebius iš dirvos ir taip jiems pakenkti.

Vilkdalgiai sodinami negiliai, tarp aukštesnių veislių augalų paliekant 30 cm, žemesnių – 15-23 cm tarpus vienas nuo kito, kad nesiliestų šaknys ir būtų užtektinai vietos augti. Geriausiai yra sodinti į griovelius, šaknis nukreipiant gilyn, o šakniastiebius nukreipiant į pietų pusę (ypač tai taikytina barzdotiesiems vilkdalgiams).

Jeigu norima sodinti sunkesniame dirvožemyje, tuomet naudinga būtų į jį įterpti smėlio. Ten, kur dirva ypač drėgna arba molinga, vilkdalgius siūloma sodinti šlaituose. Tankiai suaugusius kerus rekomenduojama kas 3-5 metus išskirstyti, nes jie pradeda nykti, prasčiau žydėti. Vilkdalgiai dažniausiai ir paprasčiausiai dauginami šakniastiebių, kerų dalimis, o svogūniniai – svogūnėliais.

Sodinant svogūninius vilkdalgius, į išpurentą dirvą įmaišykite komposto. Priklausomai nuo svogūnėlių rūšies, svogūnėlius sodinkite 4-5 cm gylyje.

Sėklomis dauginami tik rūšiniai augalai arba jos naudojamos vedant naujas veisles, kadangi vilkdalgiai lengvai kryžminasi.

Vilkdalgių sodinimas, persodinimas bei dauginimas

Kaip tręšti vilkdalgius

Kompostas puikiai tinka praturtinti dirvožemį, kuriame auginami vilkdalgiai. Pavasarį išpurenę dirvą ir į ją įterpę komposto sluoksnį, vilkdalgiams suteiksite maistingųjų medžiagų, kurių reikia, kad jie augtų sveiki ir vešlūs. Jei komposto neturite, tuomet puikiai tinka subalansuotos gėlių trąšos. Paprastai vilkdalgiai yra tręšiami du kartus per metus, iš kurių pirmasis būna pavasarį, prieš žydėjimą, kai augalai dar tik augina lapus, o antrasis – jau po žydėjimo praėjus 6-8 savaitėms, kuomet pradeda formuotis naujos šaknys. Trąšų sudėtis pirmajam tręšimui rekomenduojama tokia: N-P-K (15-9-12), kur N – azotas, P – fosforas, K – kalis. Antrajam tręšimui sudėtis kitokia: N-P-K (5-15-20), kadangi per daug azoto gali įtakoti šaknų puvimą, tad svarbu jo nepadauginti.

Vilkdalgių kenkėjai ir ligos

Lietuvoje auginamus vilkdalgius dažniausiai pažeidžia bakterinis puvinys, kekerinis puvinys ir lapų dėmėtligė. Siekiant išvengti šių ligų, svarbu yra nuolat peržiūrėti augalus, šalinti sergančius ir negyvus lapus, skinti nužydėjusius stiebus. Rudenį, pasibaigus vegetacijai, reikia nupjauti lapus, paliekant vėduoklės formos pamatines jų dalis. Šiuos darbus bei kerų dalinimą reiktų atlikti dezinfekuotais įrankiais. Taip pat prieš sodinimą gerai būtų šakniastiebius pamirkyti silpname kalio permanganato tirpale, kuris puikiai dezinfekuoja, leisti apdžiūti saulėje ir tik tuomet sodinti. Kenkėjai vilkdalgius puola retai, tačiau gali pasitaikyti amarų. Tuomet reikia kuo greičiau nupurkšti augalus insekticidais.

Naudoti šaltiniai:
https://www.britannica.com/plant/Iris-plant-genus
https://www.thespruce.com/iris-flowers-growing-guide-5120188
https://www.botanikos-sodas.vu.lt/puslapiai/straipsniai/apie-vilkdalgi%C5%B3-prie%C5%BEi%C5%ABr%C4%85
http://vilkdalgiai.lt/vilkdalgiai/apie-vilkdalgius/

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.

Rekomenduojamas video

Pasidalinkite su drauge ar draugu:
0 0 balsai
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Komentuoti
Seniausi
Naujausi Daugiausiai įvertinti
Inline Feedbacks
Rodyti visus komentarus
trackback
Mėlynos gėlės malšina stresą, padeda susikaupti bei įkvepia kurti - Derlingas.lt
prieš 10 mėnesius

[…] mėgsta saulėtas, šiltas, nuo vėjų apsaugotas vietas, toleruoja nedidelį šešėlį. Vilkdalgis auginamas pavėsyje nežydi arba žydi menkiau. Šiai gėlei tinka vidutiniškai derlinga, neutralios […]

1
0
Norėtųsi Jūsų minčių, pakomentuokitex