Mėlynos gėlės malšina stresą, padeda susikaupti bei įkvepia kurti

Pastaruoju metu vis daugiau populiarumo įgauna vienspalviai gėlynai, sodai. Tokiuose gėlynuose patraukliam bei maloniam akiai vaizdui sukurti naudojamos tik vienos spalvos gėlės. Nors iš pirmo žvilgsnio ši idėja gali atrodyti nuobodi, taip tikrai nėra. Atspalvių ir tekstūrų skirtumai suteikia vienspalviam gėlynui daugiasluoksniškumo, įvairumo, net tam tikro paslaptingumo. Vienos spalvos principu galima kurti tiek visą sodą, tiek pasirinktą jo kampelį ar gėlyną. Šįkart mūsų akiratyje – mėlynos gėlės.

Viena populiariausių vienspalvio sodo kūrimo spalvų – mėlyna. Ši spalva simbolizuoja ramybę, harmoniją, taiką, kūrybingumą, saugumą. Spalvų terapijoje mėlyni atspalviai naudojami stresui, depresijai malšinti. Mėlyna ramina, atitraukia dėmesį nuo dirgiklių, padeda susikaupti.

Mėlynumo efektui gėlyne sukurti rinkitės nuo šviesiai melsvų iki sodriai mėlynų bei violetinių atspalvių turinčius žiedus, melsvai žalią lapiją bei žolynus. Šiame straipsnyje apžvelgsime minėtų atspalvių gėles, nuo pavasario iki pat rudens suteiksiančias jūsų sodui mėlynos spalvos nešamos harmonijos ir ramybės.

Žibuoklės

Žibuoklės (Hepatica) – gėlės, pranašaujančios pavasarį. Gėrimės jomis pavasarėjančiame miške, parkuose, bet galime pasisodinti šių melsvai violetinių gražuolių ir savo gėlyne, kurį jos vienos pirmųjų papuoš savo ankstyvais žiedais.

Žibuoklės užauga iki 10-15 cm aukščio, turi triskliaučius, odiškus lapus, plaukuotus stiebelius, dažniausiai žydi įvairių atspalvių mėlynos, violetinės spalvų žiedais, tačiau yra ir baltų, rožinių jų atmainų. Žydėjimo metas – balandžio-gegužės mėnesiai, apie 15-20 dienų.

Žibuoklėms tinka saulėta vieta ir pusiau šešėlis. Jos gerai auga lengvoje, purioje, derlingoje dirvoje, praturtintoje humusu. Laistomos žibuoklės gausiau žydės ateinančiais metais. Žiemoja nedengtos. Šios pavasario gėlės auginamos soduose, parkuose, po medžiais ir aukštais krūmais, parteriuose ir klombose, alpinariumuose, mišriose lysvėse.

Mėlynos našlaitės

Našlaitė (Viola) – dažnas augalas Lietuvos gėlynuose. Tai vienos ankščiausiai pavasarį pražystančių gėlių. Jų žiedai yra netaisyklingos formos, penkialapiai, įvairiaspalviai – violetiniai, mėlyni, geltoni, balti. Mėlynam gėlynui rinkitės tiesiarages (Viola cornuta L.), darželines (Viola x wittrockiana), kvapiąsias (Viola odorata L.) našlaites.

Šios gėlės nereiklios, našlaites paprasta auginti. Dažniau jos auginamos kaip vienmetis augalas, tačiau yra ir daugiamečių rūšių. Geriausiai našlaitės jaučiasi ir gausiau žydi saulėtoje vietoje, tačiau auga ir pavėsyje. Joms tinka derlinga, vidutinio priemolio žemė. Našlaitės mėgsta drėgmę, tad jas reikia reguliariai laistyti, jei užsibūna sausi orai. Daugiametės našlaitės nebijo šalčio, žiemoja lauke, jos persodinamos kas trejus metus.

Šalavijas

Šalavijas (Salvia) – ne tik dekoratyvus, tačiau ir daugybę vaistinių savybių turintis augalas. Net ir šio augalo pavadinimas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „gydyti“. Tai ir mėgstamas prieskoninis augalas. Šalavijas užauga iki 60-75 cm aukščio. Šalavijo lapai plunksniški, plaukuoti, žiedai susitelkę į žiedynus, rečiau pavieniai. Žydi birželio mėnesį įvairiomis spalvomis, tarp jų ir mėlyna. Jo žiedai panašūs į levandos. Daugelio rūšių šalavijai aromatingi, kvapnūs, juose gausu eterinių aliejų.

Šalavijus geriausia auginti atviroje, šiltoje, saulės apšviestoje vietoje. Toje pačioje vietoje šalavijas gali būti auginamas 4-6 metus. Šiam augalui tinka vandeniui laidus, purus, nerūgštus humusingas dirvožemis, priesmėlis, lengvas priemolis. Pernelyg derlingoje, trąšioje dirvoje žydi menkiau. Įmirkusiame dirvožemyje šalavijas augs prastai.

Šalavijams kenkia drėgmės perteklius, tad juos laistyti reikia saikingai. Šie augalai neblogai pakenčia sausringus laikotarpius. Kiekvieną pavasarį šalavijo krūmelius reikia atnaujinti: nupjaunami sumedėję stiebeliai paliekant tik 5 cm virš žemės. Nužydėję šalavijo žiedai pašalinami. Šalavijai jautrūs šalnoms, žiemai juos reikėtų mulčiuoti, apdengti eglišakėmis ar šiaudais.

Mėlynžiedis vilkdalgis

Vilkdalgiai – daugiamečiai  žoliniai augalai storais mėsingais šakniastiebiais, stambiais kvapniais žiedais. Mūsų aptariamam mėlynajam gėlynui, be abejo, geriausiai tiks mėlynžiedis vilkdalgis (Iris x germanica). Tai viena iš hibridinių vilkdalgių rūšių. Mėlynžiedis vilkdalgis išauga iki 30-70 cm aukščio, turi pilkus ar melsvai žalius, smailiaviršūnius lapus bei gana didelius, po kelis sukrautus stiebo viršūnėje, violetinius arba mėlynus, kvapnius žiedus. Žydi šis augalas gegužės ir birželio mėnesiais.

Mėlynžiedis vilkdalgis mėgsta saulėtas, šiltas, nuo vėjų apsaugotas vietas, toleruoja nedidelį šešėlį. Vilkdalgis auginamas pavėsyje nežydi arba žydi menkiau. Šiai gėlei tinka vidutiniškai derlinga, neutralios reakcijos, laidi, trąši, puveninga, sausa ar apydrėgnė žemė, priesmėlis, priemolis. Vilkdalgiai intensyviai laistomi augant ir žydint, nuo liepos vidurio – tik per sausras. Nužydėjus nukerpami žiedynkočiai. Mėlynžiedžio vilkdalgio žiedai tinkami skynimui, pamerkti išbūna 4-5 dienas.

Mėlyna raganė

Raganės (Clematis) – vijokliai, kartais vertikalūs krūmai, pasižymintys gausiu žydėjimu, maloniu aromatu. Raganės siekia 2-5 m aukštį, skirtingų rūšių žiedai gali siekti nuo 1 iki 12 cm skersmens. Įvairios raganių veislės žydi pradedant gegužės mėnesio pabaiga ir iki rugsėjo, spalio.

Raganė pasižymi didele spalvų įvairove, nemažai jos atmainų žydi mėlynų, violetinių atspalvių žiedais. Mėlynam gėlynui tiks alpinės (Clematis alpica), mėlynžiedės (Clematis viticella), žakmano (Clematis x jackmanii T. Moore) raganės.

Raganės sodinamos prie pastatų sienų, pavėsinių, tvorų, auginamos ant specialių atramų. Šios gėlės mėgsta saulėtas, šiltas, nuo vėjų apsaugotas vietas. Gali pakęsti dalinį pavėsį šaknų zonoje. Geriausiai auga derlingoje bei vidutiniškai derlingoje, purioje, drėgnokoje, pH 7-9 rūgštingumo, priemolio žemėje. Raganėms būtinos atramos, kurios turi būti nestoros, mat raganės prie jų tvirtinasi savo gana trumpais lapkočiais. Esant karštam orui raganes reikia periodiškai laistyti.

Mėlyni pentiniai

Pentinius (Delphinium) yra viena efektingesnių vidurvasario gėlyno puošmenų. Pentiniai turi aukštą statų tuščiavidurį stiebą, jų lapai su koteliais, plaštakiškai suskaldyti. Užauga iki 2 metrų aukščio. Vieną pentiniaus krūmelį sudaro 10-15 stiebų. Žiedai susitelkę didelėse, siekiančiose iki 70-80 cm, kekėse. Kekę gali sudaryti net iki šimto žiedų. Pentiniai žydi vidurvasarį, apie 2-3 savaites. Dažniausiai pasitaikančios žiedų spalvos – visi mėlynos atspalviai.

Šiai gėlei tinka apsaugota nuo vėjų, saulėta, atvira vieta arba nedidelis pavėsis. Pentinius sodinamas dažniausiai prie namo sienos, ties prieangiu ar palei tvorą. Ši gėlė mėgsta purią, trąšią, drėgną, bet neįmirkusią, vandeniui laidžią žemę. Pasodintas į pernelyg rūgščią dirvą pentinius skursta. Jei užsilaiko sausi orai, pentinius reikia laistyti gana gausiai. Daugiametės pentinių rūšys yra atsparios žiemos šalčiams, tačiau visgi reikėtų šias gėles apsaugoti nuo itin didelių šalčių ar besniegės žiemos mulčiuojant organinės kilmės kompostu. Aukštaūges pentiniaus rūšis gali reikti pririšti prie atramų, kad nenulinktų.

Levanda

Kvapioji, populiarioji levanda (Lavandula) su daugybe violetinių, mėlynų atspalvių žiedų puikiai tinka auginimui mėlyname gėlyne. Levandos pasižymi sveikatai bei grožiui naudingomis savybėmis, yra naudojamos kaip prieskoniniai augalai. Levandų aromatas nukelia į ramybės, jaukumo, svajų erdves. Levandų būna skirtingo aukščio – nuo 0,3 m iki 2 m. Jų lapai lancetiški, siauri, pailgi. Kvapūs žiedai susitelkę į varpos pavidalo žiedynus. Levandų žydėjimo metas –  liepos ir rugpjūčio mėnesiai, kai kurios rūšys žydi ir ilgiau.

Levandos klesti saulėtoje vietoje, dirvožemyje su geru drenažu. Mėgsta laidų, sausoką, mažai ar vidutiniškai derlingą priesmėlį. Levandoms tinka kalkingas dirvožemis, netinka rūgštinis. Šios gėlės – šilumamėgės. Lietuvišką žiemą išgyvena viena rūšis – tikroji levanda (Lavandula angustifolia), kitos rūšys paprastai pas mus neperžiemoja. Tikroji levanda gali pakelti ir 20-25 ^oC laipsnių šaltį. Kartais speiguotą žiemą ji gali kiek nušalti, tačiau apgenėjus krūmelis greitai atželia.

Didžialapė hortenzija

Hortenzija (Hydrangea) yra visžalis arba metantis lapus puskrūmis, kartais liana. Hortenzijos lapai priešiniai, gali būti plunksniškai skiautėti. Skėtiškos kekės arba šluotelės pavidalo žiedyną sudaro daug smulkių žiedelių. Žydi birželio-rugsėjo mėnesiais. Dažniausia hortenzijos žiedų spalva balta, tačiau yra rūšių, žydinčių mėlyna ar alyvine spalvomis (pavyzdžiui, didžialapė hortenzija – Hydrangea macrophylla). Įdomu tai, jog tiksli hortenzijos žiedų spalva priklauso nuo dirvožemio rūgštingumo. Šarmingame dirvožemyje spalvotųjų hortenzijos veislių žiedai bus rožiniai, alyviniai, rūgščiame – mėlyni, neutraliame – blyškiai kreminės spalvos. Be to, kai kurios rūšys keičia žiedų spalvą augimo sezono metu.

Hortenzijos geriausiai auga atvirose, saulėtose, nuo vėjų apsaugotose vietose. Prastai auga po medžiais ir visiškame pavėsyje. Joms tinka rūgštus, derlingas, lengvas, vandeniui laidus dirvožemis. Hortenzijos mėgsta drėgmę, tad jei sausu oru jas reguliariai laistysite, hortenzijos vešės labiau. Pavasarį hortenzijas rekomenduojama mulčiuoti, kad dirvos paviršius per greitai neišdžiūtų. Dauguma hortenzijų yra atsparios šalčiui. O štai didžialapė hortenzija, tinkanti mėlynajam sodui, jautri šalčiui, todėl artėjant žiemai ją reikia pridengti.

Agapantas

Agapantas (Agapanthus) mėgstamas gėlių augintojų dėl savo stambių apvalių žiedynų, užburiančių mėlynais, violetiniais ir alyviniais atspalviais. Ryškus agapanto žiedų ir lapijos grožis nepaliks abejingų, šis augalas taps jūsų sodo ar namų puošmena. Tamsiai žalios spalvos agapanto lapai blizgūs, kieti, siauri ir ilgi, jie išauga iki 50-70 cm skersmens. Apvalaini, skėtį primenantys žiedynai, kuriuos sudaro smulkūs žiedai, išsidėstę tvirto stiebo viršuje. Žiedyno skersmuo gali siekti iki 25 cm, viso augalo aukštis – 80-150 cm. Agapantai žydi balta, melsva, mėlyna, alyvine bei smėline spalvomis. Žydėjimo metas – nuo vasaros vidurio iki rudens. Žiedai skleidžia malonų aromatą. Aukšti ir elegantiški agapanto žiedai puikiai atrodo puokštėse, pamerkti jie nepraranda savo šviežumo ir grožio apie pora savaičių. Tinka agapanto žiedai ir sausoms puokštėms bei kompozicijoms gaminti.

Agapantai – šilumamėgiai augalai, todėl mūsų klimato zonoje lauke jie nežiemoja. Žemiausia temperatūra, kurią gali pakelti, yra -5 °C, tačiau geriau iškasti agapantą iš grunto ar įnešti vazoną į patalpą jau prieš pirmąsias šalnas. Iki pavasario reikia laikyti jį tamsioje, vėsioje (10-12 °C šilumos) patalpoje. Šiltajam metų laikui į lauką agapantai perkeliami vazonuose arba persodinami į atvirą gruntą. Auginami saulėtoje, ne itin vėjuotoje vietoje. Venkite laikyti agapantus pavėsyje, kadangi ten jie menkiau žydės. Agapantai turi būti reguliariai laistomi, tačiau vengiant drėgmės pertekliaus.

Mėlynai žydintys astrai

Įprasta manyti, kad Astras (Aster) – tai vasaros pabaigos bei rudens gėlė, tačiau iš tiesų yra astrų rūšių, pradedančių žydėti jau pavasario gale. Didžioji dalis astrų yra daugiamečiai. Jie turi stačius, šakotus stiebus, lancetiškus ar kiaušiniškus, dantytus lapus. Astrai žydi įvairiomis spalvomis – baltai, rausvai, raudonai, violetiniai, melsvai. Mėlynam gėlynui rinkitės kalninį astrą (Aster amellus), alpinį astrą (Aster alpinus), krūminį astrūną (Symphyotrichum dumosum, anksčiau Aster dumosus), ar kitas melsvas šios gėlės atmainas.

Astrams auginti labiausiai tinka saulėtos vietos, tačiau jie ištveria ir lengvą šešėlį. Dirvai astrai gana nereiklūs, jie gerai auga įvairiuose dirvožemiuose. Tačiau geriausiai astrai jausis priesmėlio ar priemolio žemėje, o štai į pernelyg sausą ar per drėgną dirvožemį šių gėlių sodinti nereikėtų. Astai nemėgsta nei didelio drėgmės pertekliaus dirvoje, nei jos išdžiuvimo, tad laistyti juos reikia subalansuotai, reguliariai, saikingai. Daugiamečiai astrai nebijo lietuviškos žiemos, žiemoja nepridengti. Vėlyvųjų astrūnų žiedai atlaiko net pirmąsias šalnas.

Vienoje vietoje astrai auga 3-5 metus. Vėliau astrų kero vidurys sensta, retėja, tad juos geriau persodinti padalinant kerą, kad geriau augtų bei rečiau sirgtų miltligėmis. Aukštus astrų krūmelius gali reikėti paremti, rudenį nukirpti nudžiuvusius astrų stiebus.

Kitos mėlynos spalvos gėlės

Aprašėme tik kai kurias mėlynai žydinčias gėlės, tačiau jų yra žymiai daugiau. Kuriant mėlynąjį gėlyną verta pasidomėti scylėmis (žr. viršelio nuotr.), neužmirštuolėmis, krokais, hiacintais, rugiagėlėmis, žiemėmis, veronikomis, ir kitomis mėlynų atspalvių gėlėmis.

Pabandykite savo sklype susikurti mėlynumo salelę, kuri alsuos harmonija, ramybe, primins jūros bangas. Mėlynų gėlių apsupti atsipalaiduosite, primiršite dienos rūpesčius, trumpam panirsite į svajų pasaulį.

Naudoti šaltiniai:
https://www.allaboutgardening.com
https://www.thespruce.com
https://www.gardeningknowhow.com
https://floristics.info
https://www.wikipedia.org
Jurkštienė O., Saunoriūtė S. Mano svajonių gėlynas. Kaunas, 2019.

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.