Skip to content

Žalčialunkis ir jo auginimas kieme: užburiantis grožis slepia pavojų

Žalčialunkis - nuodingas krūmas
Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Pavasarį, vos tik nutirpsta sniegas, ima ir pražysta miškuose į alyvas panašus medelis – tai žalčialunkis. Nors dar tik bundančiame miške krūmelis savo kvapniais žiedais labai traukia akį ir nosį, geriau juo žavėtis iš tolo. Žalčialunkis vienas iš nuodingiausių Lietuvos augalų, visos jo dalys nuodingos, net įkvėptos žiedadulkės gali būti pavojingos, todėl norint pasigrožėti juo, reikia imtis saugumo priemonių. Vis dėlto, augalas gali būti ir naudingas. Susipažinkime, kokiomis savybėmis pasižymi žalčialunkis ir kuo jis ypatingas.

Paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum L.) – neaukštas, iki 1,5 metrų užaugantis retašakis krūmas, pavieniui augantis natūraliai Lietuvos lapuočių ir mišriuose pamiškėse. Paplitęs visoje Europoje, išskyrus šiauriausius rajonus, ir Vakarų Sibiro dalis. Gentyje yra apie 70 rūšių.

Anksti pavasarį pražysta šviesiai violetiniais, rausvais, kartais baltais į kekę susitelkusiais kvapniais žiedeliais. Užsitęsus vasarai, rudenį gali pražysti pakartotinai. Pailgi, lancetiški, atvirkščiai kiaušiniškai apvalūs lapai išsiskleidžia kiek vėliau, kai augalas jau žydi. Vasaros viduryje sunoksta vaisiai – ryškiai raudoni kaulavaisiai, primenantys mažas uogas. Uogas vartoja tik paukščiai, kurie jas ir išnešioja. Visi žalčialunkio organai labai nuodingi.

Žalčialunkis

Žalčialunkio rūšys ir veislės

Paprastasis žalčialunkis – Lietuvoje vienintelis, augantis natūraliai. Kitos rūšys auginamos dekoratyvininiais tikslais. 

Paprastasis žalčialunkis „Album“ – baltažiedė paprastojo žalčialunkio forma. Morfologija abiejų rūšių labai panaši, tik baltasis žydi baltais žiedais, o susiformavę kaulavaisiai yra geltonos spalvos. Auginamas soduose kaip dekoratyvinis augalas.

Šilinis žalčialunkis (Daphne cneourum) – kilimus formuojantis pusiau visžalis krūmelis, kurio aukštis siekia 20-30cm. Puikiai tinka auginti alpinariumuose ar takų pakraščiuose, nes labai plačiai kerojasi ilgomis šakomis, užeina ant akmenų. Kilimėlis balandį-gegužę, labai gausiai apsipila rožiniais, kvapniais žiedeliais. Šilinis žalčialunkis taip pat yra nuodingas. Auginamos veislės „Eximia“, „Variegata“.

Alpinis žalčialunkis – dar vienas alpinariumuose auginamas šakotas krūmelis, užaugantis iki30-40 cm aukščio, suformuodamas apvalius kamuolius. Lapai trumpi, plaukuoti, pilkšvai žali. Žydi gegužės pabaigoje – birželio pradžioje baltais kvapniais žiedais, kurie šakučių viršūnėse susitelkę po 4-10 žiedelių. Kaulavaisiai šiek tiek pailgi, oranžinės spalvos. Augalas nuodingas.

Žalčialunkius Lietuvoje gana sunku įsigyti dekoratyviniams auginimo tikslams, todėl jų auginimas nėra populiarus. Jie auginami dendrologinėse kolekcijose, dekoratyviniuose želdiniuose, botanikos soduose.

Žalčialunkio auginimas

Kaip užsiauginti žalčialunkį

Jeigu nutartumėte auginti žalčialunkį savo kieme, reikės šiek tiek pasistengti. Užsiauginti jį nelengva, nes lėtai auga ir sunkiai dauginasi, kai kurios rūšys kaprizingos, o kartais dėl nepaaiškinamų priežasčių augalas žūva. Nepatyrusiam sodininkui tai gali būti iššūkis, todėl geriausias pasirinkimas pradedančiajam šilinis žalčialunkis. Nereikia stebėtis, jeigu žalčialunkis lėtai auga tai tokia jo gyvenimo forma. Per metus jis paauga apie 1020 cm, todėl visą savo aukštį pasieks tik po 510 metų.

Dažniausiai auginamoms žalčialunkio rūšims ir veislėms reikalingas derlingas ir vidutinio derlingumo, drėgnokas, bet vandeniui pralaidus ir gerai drenuojamas dirvožemis. Smėlingame ar molingame dirvožemyje augalas neaugs, todėl juos reikia praturtinti sodo kompostu. Dirvožemio pH turėtų būti neutralus arba silpnai rūgštinis.

Kur ir kada sodinti žalčialunkį

Šilinis ir alpinis žalčialunkiai mėgsta saulėtą vietą, kuo puikiausiai tinka alpinariumas ar kitos akmenuotos, atviros vietos. Paprastasis žalčialunkis auga pavėsyje ar teritorijoje su daliniu apšvietimu. Gali būti auginami prie tvorų, sienelių, gėlyno pakraščiuose ar kitose vietose, kur gerai apsaugota nuo vėjo.

Geriausiai įsitvirtina pasodintas pavasarį. Augalai nepakenčia šaknų pažeidimų ir persodinimo, todėl reikia numatyti ilgalaikę jo auginimo vietą ir kuo greičiau ten pasodinti.

Dėl stipriai nuodingų savybių labai reikia apsvarstyti, ar auginant žalčialunkį jis nebus pasiekiamas ir nesukels pavojaus vaikams, gyvūnams. Apsisaugojimui atliekant žalčialunkio priežiūros darbus visada reikia mūvėti pirštines.

Žalčialunkio priežiūra

Kaip prižiūrėti žalčialunkį

  • Krūmus reikėtų mulčiuoti sodo kompostu, kad šaknys būtų vėsios, o drėgmė per greitai neišgaruotų. Gausiai mulčiuojama pavasarį ir rudenį, taip papildomas dirvožemis ir pamaitinamas augalas bei apsaugomos šaknys.
  • Žalčialunkis laistomas reguliariai, bet vengiama perlaistymo jie nemėgsta kraštutinumų, t. y. sausrų ir įmirkimo, drėgnų šaknų.
  • Genėjimas. Augalai nemėgsta būti pjaustomi, todėl jų nereikėtų genėti, jei tai nėra būtina. Jeigu reikia, genėjama labai negausiai, tik pašalinant neišvaizdžius, ligotus ūglius ar nužydėjusius žiedus. Genėjimas atliekamas iš karto po žydėjimo. Po genėjimo augalą reikia pamulčiuoti.
  • Šilinis žalčialunkis nemėgsta lietuviškų žiemų, kurios būna be sniego ir su vyraujančiais šalčiais, todėl prieš žiemą augalas apdengiamas, kad neapšaltų. Paprastasis žalčialunkis labai ištvermingas, jo dangstyti nereikia.

Žalčialunkio dauginimas sėklomis

Sėklos paprastai geriau dygsta, jei jos surenkamos „žalios“ (kai visiškai išsivysto, bet dar neišdžiūvusios ant augalo) ir sėjamos iš karto. Sėklos daiginamos šaltame inspekte (15 °C) ar vazonėlyje, kuris sandariai uždaromas polietileniniu maišeliu, kad nepraleistų drėgmės. Dygsta labai ilgai, o kai sudygsta, maišelis nuimamas. Daigai į atskirus vazonėlius išsodinami, kai tik jie užauga pakankamai dideli, kad juos būtų galima tvarkyti. Pirmąją žiemą augalai auginami šiltnamyje, o pavasarį po paskutinių numatomų šalnų pasodinami į ilgalaikę vietą.

Žalčialunkio dauginimas

Žalčialunkio dauginimas atlankomis

Tai paprasčiausias vegetatyvinis žalčialunkio padauginimo būdas. Prie dirvos prispaudus žalčialunkio šakelę ir ją nukirpus sekatoriumi, galima paskatinti jo šaknijimąsi ir ilgainiui užsiauginti naują augalą. Pirmiausiai pavasarį išsirenkama jauna, sveika augalo šaka, kuri yra žemai nusileidusi arba yra pakankamai ilga, kad ją būtų galima be didelio pasipriešinimo prispausti prie žemės. Vienoje šakos vietoje pašalinami lapai ir peiliu ar sodo žirklėmis negiliai įpjaunamas stiebas tiesiai po pumpuru. Šis veiksmas paskatina įsišaknijimo procesą. Į kompostu paruoštą dirvos vietą atlenkiama šaka ir įpjautoji stiebo dalis pritvirtinama prie žemės naudojant ilgą išlenktą vielą. Žemė palaistoma ir ant stiebo uždedama plyta, kad jis būtų stabilus visą augimo sezoną.

Žalčialunkio dauginimas auginiais

Auginiais gali būti dauginama nuo vasaros pradžios iki vidurio. Auginiui tinkamas šoninis ūglis nupjaunamas ir švelniai plėšiamas žemyn nuo stiebo taip, kad ūglis liktų su prisitvirtinusia stiebo žievės „uodega“. Peiliu nupjaunamas „uodegos“ galas. Auginiai sodinami į vazonus su universalios paskirties žemės ir perlito mišiniu. Gerai palaistoma, vazonas uždengiamas plėvele ir pastatomas šviesioje, netiesioginėje šviesoje. Kai išleidžia šaknis (tai gali užtrukti porą mėnesių), auginiai persodinami į didelį vazoną, pripildytą gerai drenuojančio mišinio. Gali prireikti augalą laikyti inde visus metus ar ilgiau, kol jis bus paruoštas persodinimui. Žalčialunkiams dauginti šis metodas labai neefektyvus, nes užima daug laiko, o augalas nemėgsta šakelių laužymo, todėl auginių pasigaminti labai sudėtinga ir jie gali neprigyti.

Žalčialunkis nuodingas

Žalčialunkio kenkėjai, ligos ir kitos problemos

Žalčialunkius retkarčiais gali užpulti amarai, daugiau kenkėjų nežinoma.

Augalai gali susirgti ir užsikrėsti medaus grybeliu, fitoftoros šaknų puviniu, grybine lapų dėmėtlige, juodulius ant kaulavaisių paliekančiu grybeliu ir virusinėmis ligomis. Būtent šaknų puvinys yra viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų, atsirandanti dėl prasto drenažo ir perlaistymo.

Jeigu žalčialunkio lapai pagelsta arba apmiršta, tai gali būti maistinių medžiagų trūkumo dirvožemyje arba vandens pertekliaus požymis. Jie taip pat blogai reaguoja į stiprų genėjimą ar šakelių aplaužymą, dėl kurio natūraliai augantis žalčialunkis nyksta.

Žalčialunkio naudingosios savybės

Žalčialunkiai turi įvairių biologiškai ir farmakologiškai aktyvių molekulių, lemiančių priešuždegiminį poveikį, mažinančių kraujo krešėjimą ir didinančių šlapimo išsiskyrimą. Taip pat mokslininkai tiria žalčialunkio toksinų antileukeminį poveikį. Žievės medžiagos būdavo negyjančių opų ar reumatinių sąnarių tepalų sudėtyje, tačiau dėl savo toksiškumo vaistai nebėra laikomi saugiais. Iš augalo pagamintu homeopatiniu vaistu gydomi įvairūs odos negalavimai ir uždegimai. 

Iš žalčialunkių lapų, vaisių ir žievės gaunami nuo geltonos iki žalsvai rudos spalvos dažai.

Žalčialunkis yra vienas iš anksčiausiai žydinčių augalų, todėl po žiemos tai tikra atgaiva vabzdžiams. Augalas labai anksti pradeda gaminti nektarą ir labai privilioja bites, drugius. Žiedai labai kvapnūs, dekoratyvūs, auginami sodybose, augalų kolekcijose.

Žalčialunkis privilioja bites

Kodėl žalčialunkis nuodingas?

Žievėje, lapuose, sultyse ir kaulavaisiuose yra nuodingųjų medžiagų mezereino ir dafnino. Mezereinas, patekęs ant odos sukelia deginimo jausmą, paraudimą, ląstelėse gali paskatinti vėžinius procesus ar vidinį kraujavimą. Dafninas pažeidžia virškinamąjį traktą, nervų sistemą, sukeliant vėmimą, galvos svaigulį, traukulius ir net mirtį. Nuodingiausi yra kaulavaisiuose esančių sėklų branduoliai, nes nuodingos medžiagos labai sukoncentruotos. Žievės sultys sukelia odos paraudimą (sudirginimas nedidelis arba trunkantis tik kelias minutes), o pakramčius gali prasidėti parodontozė. Žydinčių šakelių negalima parsinešti namo, nes žiedadulkės kenkia akims ir kvėpavimo takams, gali svaigti galva. Paukščiai yra vieninteliai gyvūnai, atsparūs žalčialunkio nuodams, todėl jie lesa augalo kaulavaisius ir taip platina sėklas.

Šaltiniai:
https://www.botanikos-sodas.vu.lt/puslapiai/augal%C5%B3-gentys/%C5%BEal%C4%8Dialunkis
https://www.rhs.org.uk/plants/5331/daphne-mezereum/details
https://plants.ces.ncsu.edu/plants/daphne-mezereum/
https://pfaf.org/User/Plant.aspx?LatinName=Daphne+mezereum
https://www.healthbenefitstimes.com/mezereon-daphne-mezereum/
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC8588408/
Navasaitis M., Ozolinčius R., Smaliukas D., Balevičienė J. Lietuvos dendroflora. Monografija, Kaunas: Leidykla „Lututė“, 2003.

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.

Rekomenduojamas video

Pasidalinkite su drauge ar draugu:
0 0 balsai
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Komentuoti
Seniausi
Naujausi Daugiausiai įvertinti
Inline Feedbacks
Rodyti visus komentarus
trackback
Uogomis ir vaisiais vilioja nuodingi augalai. Ko miške šiukštu neragaukite? - Derlingas.lt Uogomis ir vaisiais vilioja nuodingi augalai. Ko miške šiukštu neragaukite?
prieš 9 mėnesius

[…] Paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum) – mažai šakotas pamiškių medelis, rausvais žiedeliais ir atvirkščiai kiaušiniškais lapais. Liepos mėnesį subrandina raudonus, kartais oranžinės spalvos kaulavaisius („uogas“). Visas augalas yra nepaprastai nuodingas, o suvalgius 10–12 kaulavaisių ištinka mirtis. Nuodingosios medžiagos dafninas ir mezereinas sudirgina odą, pažeidžia virškinimo traktą, nervų sistemą, pakramčius žievės iškrenta dantys. […]

1
0
Norėtųsi Jūsų minčių, pakomentuokitex