Įsibėgėjus uogų ir vaisių sezonui, dažnai lekiame į mišką jų prisirinkti. Nepaisant randamų mums gerai pažįstamų žemuogių, mėlynių, aviečių, gervuogių, spanguolių, bruknių, miške apstu ir kitų uogų. Jos taip pat masina savo spalvomis, dydžiu, patrauklumu, pasiekiamumu ir kurias užaugina nuodingi augalai. Ragaudami nežinomų uogų ar vaisių galima prisidaryti bėdos ir nemenkai susitrikdyti sveikatą.
Pasaulyje yra daugiau kaip 1600 nuodingųjų augalų, Lietuvoje natūraliai augančių – apie 120 rūšių. Lietuvos miškuose slepiasi daugybė nuodingų augalų, kurie savo įspūdingais išvaizdos bruožais (o kartais ir visai niekuo neišsiskiriantys) intriguoja gamtos mylėtojus. Įvairiose augalinėse dalyse, o ypač uogų ir vaisių sėklose, kaupiami toksinai skirtingai veikia įvairių grupių organizmus, dėl jų prisitaikymo, jautrumo, gaunamos dozės. Pavyzdžiui, paukščiai minta žalčialunkio uogomis, nors žmogui jos visiškai netinkamos, taip pat vaikai pasižymi didesniu jautrumu nuodams negu suaugusieji. Todėl kas nuodinga vieniems, gali būti visiškai sveika vartoti kitiems, bet apžvelgsime tuos Lietuvoje aptinkamus augalus, kurių uogos ir vaisiai labai grėsmingi žmogaus sveikatai.
Paprastasis žalčialunkis – nuodingiausias augalas Lietuvoje
Paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum) – mažai šakotas pamiškių medelis, rausvais žiedeliais ir atvirkščiai kiaušiniškais lapais. Liepos mėnesį subrandina raudonus, kartais oranžinės spalvos kaulavaisius („uogas“). Visas augalas yra nepaprastai nuodingas, o suvalgius 10–12 kaulavaisių ištinka mirtis. Nuodingosios medžiagos dafninas ir mezereinas sudirgina odą, pažeidžia virškinimo traktą, nervų sistemą, pakramčius žievės iškrenta dantys.
Vaistinė šunvyšnė ir jos mirtinos uogos
Vaistinė šunvyšnė (Atropa belladonna) – gana retai aptinkamas augalas, kuris sulaukėjęs auga dykvietėse, pakelėse, sąvartynuose. Tai šakotas 50–150 cm aukščio žolinis augalas su paprastais lapais, pažastiniais, nusvirusiais, vamzdiškais, violetinio atspalvio žiedais ir blizgančiomis, violetiškai juodomis uogomis. Užvalgius bet kurios toksinų atropino, hiosciamino turinčios augalo dalies pasireiškia karščiavimas, padažnėjęs pulsas, išsiplėtę vyzdžiai, galvos skausmas, burnos džiūvimas, gerklės deginimas, haliucinacijos, traukuliai, gali sukelti mirtį.
Varpotoji juodžolė su burną deginančiomis uogomis
Varpotoji juodžolė (Actaea spicata) – ūksminguose lapuočių ir mišriuose miškuose augantis 40–70 cm aukščio augalas. Lapai dideli, karpyti, trilapiai, o balti siūliškais žiedlapiais žiedeliai susitelkę į nedidelę kekę. Nuodingas visas augalas. Labai nuodingos juodos blizgios uogos sunoksta rugpjūčio mėn., o jų pavartojus smarkiai pažeidžiama burnos, vidaus gleivinė (deginimo jausmas), atsiranda galvos svaigulys ir skausmas, viduriavimas, vėmimas. Tokį poveikį sukelia toksinė medžiaga protoanemoninas ir kiti glikozidai ar eteriniai aliejai.
Keturlapė vilkauogė – „nemaloni“ į mėlynę panašią uoga
Keturlapė vilkauogė (Paris quadrifolia) – tai labai lengvai atpažįstamas augalėlis, kuris auga lapuočių ir mišriuose miškuose. Augalas užauga iki 10–30 cm aukščio, turi 4 ratu išsidėsčiusius vienodo dydžio kiaušiniškus lapus, o jų centre ant ilgo žiedkočio iškilusi didelė mėlyna uoga. Visos augalo dalys yra nuodingos, kuriose kaupiami toksinai paristifino, paridino. Suvalgius vilkauogės uogų sukelia virškinamo sistemos sutrikimus, bendrą silpnumą ir stiprius galvos skausmus. Uogos labai nemalonaus skonio ir kvapo, todėl retai apsinuodijama, o žolinė dalis naudojama ir kaip vaistinė medžiaga.
Paprastoji pakalnutė – raudonos uogos pažeidžia širdį
Paprastoji pakalnutė (Convallaria majalis) – iki 30 cm aukščio žolinis augalas, augantis pamiškėse, mišriuose miškuose, plinta stambiu gumbuotu šakniastiebiu. Lengvai atpažįstama iš dviejų pamatinių pailgai elipsiškų lapų ir baltų varpelio formos nusvirusių žiedelių, sudarančių vienašalę kekę. Rugpjūčio mėnesį subręsta raudonos uogos. Visose pakalnutės dalyse yra apie 20 nuodingų medžiagų, tokių kaip konvaliotoksinas, korglikonas, majalozidas, likopinas ir kitų, kuriais apsinuodijus atsiranda pykinimas, vėmimas, širdies aritmijos, galvos skausmai, psichikos sutrikimai. Dėl tų pačių medžiagų pakalnutė naudojama ir kaip vaistinis augalas širdies ligoms gydyti. Ypač nuodinga dekoratyvinė pakalnutė.
Vaistinė baltašaknė – nors vaistinė, bet pavojinga
Vaistinė baltašaknė (Poligonatum odoratum) – tai 30–70 cm aukščio augalas, kuris lapais gana panašus į pakalnutę, tik baltašaknės lapai išsidėstę pražangiai ir vienšališkai ant išsilenkusio stiebo. Žiedai taip pat panašūs į pakalnutės, tik jo varpelis kiek labiau ištįsęs, gelsvai baltos spalvos, susitelkę po 1–2 lapų pažastyse. Subrandina melsvai juodas uogas. Panašiai kaip ir pakalnutė, baltašaknė visose dalyse turi konvalarino, konvalamarino, veikiančio širdį, todėl perdozavus atsiranda tokie simptomai: vėmimas, viduriavimas, virškinimo sutrikimai. Dėl toksiškumo, vaistiniai preparatai naudojami tik išoriniam gydymui. Panašiomis savybėmis pasižymi ir daugiažiedė bei menturlapė baltašaknės.
Paprastasis karklavijas – liūdnos pasekmės užvalgius jo uogų
Paprastasis karklavijas (Solanum dulcamara) – 30–250 cm puskrūmis, mėgstantis augti vandens telkinių pakrantėse. Augalas turi laipiojantį šakotą stiebą, lygiakraščius smailėjančius lapus, žydi nedideliais nusvirusį žiedyną sudarančiais violetiniais žiedeliais ir subrandina kekę raudonų uogų. Stipriai nuodingas visas augalas, nes turi solanino, o uogose – dulkamarino. Apsinuodijus pasireiškia tokie simptomai: vėmimas, seilėtekis, pilvo skausmas, žemas kraujospūdis, žemas širdies ritmas, viduriavimas, išsiplėtę vyzdžiai, silpnumas, kvėpavimo slopinimas, gali baigtis mirtimi.
Juodoji kiauliauogė – mirtinos neprinokusios uogos
Juodoji kiauliauogė (Solanum nigrum) – dykvietėse, pakelėse, upių pakrantėse auganti 10–60 cm aukščio piktžolė. Stiebai statūs, plaukuoti, o lapai kiaušiniški, vientisi. Žiedai maži, balti, po 3–12 susitelkę į retą skėtį. Vaisiai – mažos žalios uogos, kurios sunokusios pakeičia spalvą į juodą. Nesubrendusios žalios uogos ir lapai labai nuodingi dėl bulviniams augalams būdingo nuodo solanino ir saponinų. Apsinuodijimas kiauliauoge pasireiškia seilėtekiu, sunkiu virškinimo trakto sutrikimu, viduriavimu, vėmimu, nervų sistemos slopinimu, pilvo skausmu, elgesio pokyčiu, sulėtėjusiu širdies ritmu, o gali ištikti ir mirtis. Prinokusios uogos tinkamos maistui, bet nedideliais kiekiais.
Paprastasis sausmedis – suvalgytos uogos sukels problemų
Paprastasis sausmedis (Lonicera Xylosteum) – rutuliškas stiprokai nuodingas krūmas, užaugantis iki 2–3 metrų. Lapai plačiai elipsiški, beveik apvalūs, gelsvai balti žiedai, išsidėstę lapų pažastyse. Liepą–rugpjūti subrandina raudonas žvilgančias po dvi suaugusias uogas. Nuodingiausi yra sausmedžio lapai ir uogos. Uogose yra nuodingųjų alkaloidų ksilosteino, flovanoidų, antocianinų, kuriais apsinuodijus pasireškia vėmimas, viduriavimas, susijaudinimas ir širdies ritmo sutrikimai.
Paprastoji durnaropė – sėklos, sukeliančios stiprias haliucinacijas
Paprastoji durnaropė (Datura stramonium) – iki 1 metro užaugantis žolinis augalas. Išsiskiria dideliais stipriai karpytais lapais ir piltuvo formos balkšvos spalvos žiedais. Vaisius – dėžutė, primenanti kaštono vaisiaus spygliuotą luobelę. Augalo lapai ir sėklos ypač nuodingi, turi toksino tropano. Nuodas sukelia labai stiprias haliucinacijas, o perdozuoti labai lengva. Žmogų apima karšis, psichozė, vyzdžių išsiplėtimas, galvos skausmas, greitas ir silpnas pulsas, traukuliai ir koma, gali baigtis mirtimi. Laimei, augalas Lietuvoje gana retai aptinkamas, auga šiukšlynuose, apleistuose daržuose.
Juodoji drignė – nuodai nervų sistemai pakenkti
Juodoji drignė (Hyoscyamus niger) – pakelėse, upių pakrantėse, šiukšlynuose augantis, bet retai aptinkamas 20–100 cm aukščio augalas, su pailgais šiek tiek karpytais lapais, lipniais plaukeliais padengtu stiebu ir violetiškai gyslotais gelsvais žiedais. Vaisiai – dėžutės, kuriose subręsta į aguonas panašios sėklos. Visas augalas labai nuodingas, turintis toksinių medžiagų hiosciamino, hioscino, skopolamino, atropino. Apsinuodijus augalu simptomai labai panašūs kaip ir užvartojus durnaropės, nes nuodai stipriai veikia nervų sistemą, paralyžiuoja kvėpavimą.
Kitos silpnai nuodingų augalų uogos
Suvalgius nemažą kiekį, galima apsinuodyti šių augalų uogomis ar kaulavaisiais:
- Juodos uogos – juodasis šeivamedis, dygioji šunobelė, paprastasis šaltekšnis, raudonoji sedula.
- Raudonos uogos – europinis ožekšnis, paprastasis putinas (švieži kaulavaisiai).
Apsinuodijus pasireiškia vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai, bendras organizmo silpnumas.
Jeigu supainiojame vaistinius augalus…
Naudingos augalų vaistinės savybės traukia žmones prisirinkti augalų įvairiems negalavimams gydyti. Nors ir nebūtinai uogos ar vaisiai, labai dažnai vaistinių savybių turi ir kitos žolinės dalys: lapai, šaknys, stiebai, šakniagumbiai. Kai kurias vaistinių augalų rūšis, ypač salierines, gana sudėtinga atskirti vieną nuo kito. Supainioti galima tokius augalus: krūminį builį primenančią dėmėtają maudą, į pataisus panašų statujį atgirį, tarp paparčių dominuojantį kelminį papartį. Žinome, kad augalai teisingai naudojami gali padėti, bet namų sąlygomis netinkamai paruoštos vaistažolių tinktūros, užpilai, arbatos ir kiti vaistiniai preparatai gali lemti liūdnas sveikatos pasekmes. Tokius augalus, kaip baltasis čemerys, europinė pipirlapė ar pelkinis gailis vartoti draudžiama, o paprastosios lūgnės, paprastosios bitkrėslės geriau nevartoti ar vartoti su gydytojo žinia.
Deginantys augalų syvai
Tokie augalai kaip Sosnovskio barštis, sibirinis barštis, sėjamasis pastarnokas, žalioji rūta didesniu ar mažesniu intensyvumu prie jų prisilietus dirgina ar pažeidžia odą arba nudegina jų sultys. Pavojingas augalų poveikis sustiprėja esant intensyviai šviesai ir drėgmei, nes sultyse esančios nuodingos medžiagos modifikuoja saulės skleidžiamą UV spinduliuotę.
Saugokime savo sveikatą
Kad pasivaikščiojimas ar laiko praleidimas gamtoje „neapkarstų“, būtina išmokti atpažinti nuodingus augalus, o aptikus – jų vengti. Jeigu aptinkate nepažįstamų augalų, jų geriau neliesti, neskinti ir tuo labiau neragauti ir nenešti namo. Pasitaiko ir gerai pažįstamų augalų, tačiau reikia atminti, kad ne visos jų dalys yra saugios. Ypač reikia prižiūrėti mažuosius tyrinėtojus: vaikus ir naminius gyvūnus. Jeigu prieš išvykstant į mišką pasirūpinama tinkama apranga (ilgomis kelnėmis ir ilgarankoviais marškiniais), galima užkirsti kelią odos pažeidimams.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/nuodingieji-augalai/
https://plants.ces.ncsu.edu/plants
https://sam.lrv.lt/lt/naujienos/nuodingi-augalai-keliantys-pavoju-zmogaus-sveikatai
Kaunienė V., Kaunas. E. Vaistingieji augalai, Vilnius: Leidykla „Varpas“, 1991.
Navasaitis M., Ozolinčius R., Smaliukas D., Balevičienė J. Lietuvos dendroflora. Monografija, Kaunas: Leidykla „Lututė“, 2003.
Vilkonis K. K. Lietuvos žaliasis rūbas. Atlasas, Šiaulių universiteto botanikos sodas: Leidykla „Lututė“, 2008.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.