Gelsvė (Levisticum) – puikus prieskoninis ir vaistinis augalas, vertinamas tiek profesionalių kulinarų, tiek natūraliosios medicinos žinovų. Ji išsiskiria stipriu maloniu aromatu, turi vertingų eterinių aliejų, gelbsti nuo įvairiausių negalavimų, pasižymi afrodiziakinėmis savybėmis. Vartojimui tinka visas gelsvės augalas – šaknys, šakniastiebiai, lapai, sėklos.
Gelsvė yra daugiametė žolė, priklausanti salierinių augalų šeimai, kilusi iš Vakarų Azijos kraštų, o Europoje ją išpopuliarino benediktinų vienuoliai. Lietuvių sodybose ji taip pat auginama nuo seno. Gelsvė dar vadinama libistru, lipštokiu, liubysta, liubystu, liubystra. Iš kelių jos rūšių prieskoniams ir gydymosi reikmėms auginama vaistinė gelsvė (Levisticum officinale). Šią gelsvės rūšį mes ir aptarsime.
Kaip atrodo gelsvė?
Vaistinė gelsvė užauga iki 1–2 m aukščio. Jos šakniastiebis storas, mėsingas, rusvas. Šaknis šakota. Statūs tuščiaviduriai gelsvės stiebai apaugę blizgiais, plunksniškais lapais, kiek primenančiais petražoles, salierus. Gelsvė žydi liepos–rugpjūčio mėnesiais balsvai ar žalsvai gelsvais žiedais, susitelkusiais į skėčio pavidalo žiedynus. Jie siekia apie 12 cm skersmens. Gelsvės sėklos subręsta rugsėjį, jos plokščios, gelsvai rudos spalvos.
Prieskonis, tinkantis įvairiems patiekalams
Švieži ir džiovinti gelsvės lapai, šakniastiebiai, šaknys suteikia malonų ir sodrų skonį įvairiems patiekalams. Ja tinka gardinti mėsiškas sriubas (galite pasigaminti šią burokėlių sriubą su gelsve), mėsą, žuvį, troškinius, padažus, salotas, konservuojamas daržoves, sultinį. Gelsvės aromatas primena salierų, grybų kvapą, o sutarkuotos gelsvės šaknys skoniu kiek panašios į riešutus.
Gelsvė pasižymi stiprumu, kvapnumu, tad nepadauginkite jos. Išbandykite prieskonių mišinį iš gelsvių, petražolių, čiobrelių ir rozmarino. Toks žolelių mišinys suteiks gaminamiems patiekalams ypatingą aromatą. Eteriniu gelsvės aliejumi paskaninami konditerijos gaminiai, marinatai, likeriai, antpilai.
Gelsvė padeda nuo įvairių negalavimų, stiprina lytinį aktyvumą
Gelsvės turi daug vaistinių savybių, jos laikomos vienomis vertingiausių gydomųjų žolelių. Jose gausu eterinių aliejų, mineralinių medžiagų, pektinų, dervų, cukraus, krakmolo, o lapuose – askorbo rūgšties (vitamino C) ir karotino. Šis augalas valo organizmą, stiprina bendrą sveikatos būklę, širdį, gerina medžiagų apykaitą, stabilizuoja emocinę būseną, skatina plaukų augimą. Jų nuoviras vartojamas šlapimo ir tulžies išsiskyrimui skatinti, virškinimui gerinti, kvėpavimo takų negalavimams gydyti. Jį tinka gerti žmonėms, besiskundžiantiems reumatu, podagra. Apsinuodijus alkoholiu ar tabaku tinka gerti gelsvės šaknų nuovirą.
Gelsvėje yra beveik tiek pat karotino, kiek ir morkose, todėl jos lapelius rekomenduojama dėti į salotas ne tik siekiant suteikti joms malonų skonį bei aromatą, bet ir norint paskatinti nervų bei imuninės sistemos veiklą, stiprinti regėjimą, išvengti ankstyvų raukšlių ir odos sausumo.
Gelsvė laikoma afrodiziakiniu prieskoniu – ši žolelė skatina lytinį potraukį, turi galios pritraukti priešingos lyties atstovų dėmesį. Liaudies medicinoje gelsvės šaknų nuoviras vartojamas norint sustiprinti lytinį aktyvumą, gydant impotenciją.
Pirtininkai šią žolelę įvardija kaip vieną pagrindinių pirties augalų, kuris seniau buvo auginamas šalia pirčių. Gelsvės vonios padeda gydyti grybelinius odos susirgimus, valo inkstus, pagelbėja gydant impotenciją. Iš jų pasidaryta vanta valo organizmą nuo toksinų bei stiprina imunitetą, padeda atsipalaiduoti, malšina galvos skausmą, moterims mažina menstruacijų skausmus, tad patartina tokia vanta pertis prieš joms prasidedant.
Šio augalo nereikėtų vartoti nėščioms moterims. Ir apskritai, prieš vartojant gelsvės, kaip ir kitų žolelių, preparatus patartina pasikonsultuoti su gydytoju.
Gelsvė nuo alkoholizmo
Gelsvės arbata nuo alkoholio priklausomybės vartojama nuo seno. Tokia arbata gaminama iš augalo šaknų. Viena gelsvės šaknis ir keli lauro lapeliai užpilami stikline degtinės. Šiam antpilui nusistovėjus (ne trumpiau trijų dienų), reikia jį nukošti ir duoti išgerti alkoholiu piktnaudžiaujančiam asmeniui. Išgėrus tokio antpilo žmogų ima pykinti, jis vemia.
Pasak liaudies medicinos, taip alkoholis pradeda kelti išgėrusiam pasibjaurėjimą, sumažėja noras gerti. Viena sąlyga – „vaišinant“ priklausomą asmenį tokiu gėrimu, nereikia jam prasitarti, kad degtinė yra patobulinta žolelėmis. Ar kiekvienu atveju šis receptas suveikia – nežinia, tačiau turintiems savo aplinkoje nuo alkoholio priklausomų asmenų verta pabandyti šį metodą, juk nieko neprarasite, o tokiu būdu galbūt padėsite ištrūkti artimam žmogui iš alkoholizmo liūno.
Gelsvių sodinimas ir dauginimas
Štai kiek gerų ir naudingų savybių turi šis augalas. O juk jį visai paprasta užsiauginti savo sode ar sklype, tada visuomet turėsite šio vertingojo augalo po ranka. Kartą pasisodinę gelsvių, be didesnių rūpesčių turėsite šių prieskoninių žolelių kelerius metus, nes vienoje vietoje gelsvė auga 6 ir daugiau metų.
Ji yra dėkingas augalas sodinimo vietos atžvilgiu, mat gali augti tiek saulėje, tiek pavėsingose, ūksmingose vietose. Šis augalas mėgsta lengvo ir vidutinio sunkumo, derlingą, purią, pakankamai drėgną dirvą. Gelsvę tinka sodinti priesmėlio ar vidutinio sunkumo priemolio dirvožemyje.
Ji dauginama sėklomis, kero dalijimu ar šakniastiebio atžalomis. Gelsvės sėklos sėjamos rudenį, spalio pabaigoje. Mėnesį prieš sėją dirva giliai suariama, patręšiama fosforo ir kalio trąšomis. Sėklas reikia įterpti į maždaug 2 cm gylį. Rudenį pasėtos gelsvės sudygsta balandžio viduryje. Galima gelsves sėti ir pavasarį, į jau įšilusias lysves. Kai ant sudygusių daigų susiformuoja 2–3 lapeliai, jie retinami 30 cm atstumu vienas nuo kito.
Jei norite padauginti gelsvę kero dalijimo būdu, darykite tai pavasarį prieš joms atželiant arba rugsėjo pirmoje pusėje. Jei dalinate kerą rugsėjį, prieš pradedant nupjaukite lapus. Keras dalijamas taip, kad ant kiekvienos atskirtos šaknų dalies būtų 2–3 pumpurai. Padalintos kero dalys sodinamos apie 30 cm atstumu viena nuo kitos.
Gelsvių priežiūra
Gelsvė – nereiklus augalas. Tereikia aplink ją ravėti piktžoles, purenti dirvą. Jei užsilaiko sausi orai, gelsvės turi būti laistomos, kitaip šios žolelės įgaus kartų prieskonį. Palaisčius dirva aplink šiuos augalus iškart papurenama. Gelsves, ypač augančias vidutinio priemolio dirvožemyje, reikėtų patręšti azoto turinčiomis trąšomis. Tręšiama pavasarį augalams atžėlus ir rugpjūčio pradžioje. Jos atsparios lietuviškai žiemai, tad jų pridengti atėjus šaltiems orams nereikia. Jei norite užauginti gausesnį gelsvės šaknų derlių, nupjaukite naujai augančius augalo stiebus.
Gelsvių derliaus nurinkimas ir saugojimas
Lapai maistui ir nuovirams vartojami tiek švieži, tiek džiovinti, todėl jų turėsite ištisus metus. Požeminės gelsvės dalys kasamos rudenį, sunykus antžeminei daliai, arba pavasarį prieš atželiant augalams. Vartojimui šaknis galima pradėti kasti nuo antrų augimo metų. Nuo iškastų šakniastiebių nupurtomos žemės, nupjaustomos lapų liekanos, tada jie perplaunami šaltu vandeniu. Stambesnės šaknys supjaustomos išilgai, suveriamos ant virvučių ir džiovinamos gerai perpučiamoje vietoje arba džiovyklėje ne aukštesnėje nei 40 oC temperatūroje.
Džiovinama ne tik gelsvės šaknis, bet ir visos kitos augalo dalys – lapai, šakniastiebiai, sėklos. Džiovinta gelsvė supakuojama į sandarią tarą ir laikoma sausoje vietoje ne ilgiau nei 5 metus. Beje, gelsvės lapus galima ne tik džiovinti, tačiau ir šaldyti.
Gelsvė vazone
Gelsvių galite užsiauginti ir namuose, tada prireikus pagardinti patiekalą jų turėsite tiesiog po ranka. Kadangi gelsvė – gana stambus augalas bei turi gerai išvystytą šaknų sistemą, parinkite jai didesnį vazoną. Jo aukštis ir plotis turėtų būti ne mažesni kaip 30 cm. Vazono dugne būtinai įrenkite gerą drenažo sluoksnį, kad vanduo neužsistovėtų ir nepūtų šaknys.
Gelsvė – daugiametė žolė, per kelerius metus ji apraizgys vazoną šaknimis ir išsistiebs į viršų. Aišku, vazone ši žolė neišaugs tokio pat dydžio kaip lysvėje, tačiau jeigu leisite jai augti nekarpomai, gelsvė vazone gali pasiekti apie 1 m aukštį. Patartina nukarpyti gelsvės stiebus, ant kurių kraunasi žiedų pumpurai – tada gelsvės lapai turės mažiau kartumo. Vėlyvą rudenį pastebėsite, kad gelsvės stiebai apmiršta, o tai reiškia, kad augalas ruošiasi žiemai, prasideda jo ramybės periodas. Nupjaukite stiebus ir iki pavasario perkelkite vazoną į vėsią patalpą, pavyzdžiui, rūsį ar garažą.
Pavasarį persodinkite gelsvę į šviežią žemę, atnaujinkite jos laistymą ir tręšimą. Netrukus ji vėl sužaliuos. Kad gelsvė ilgai išliktų gyvybinga, kas trejus ar ketverius metus persodindami dalinkite jos kerą.
Gelsvių ligos ir kenkėjai
Šis augalas linkęs sirgti lapų šviesmarge ir lapų dėmėtligėmis. Gelsve pasmaguriauti mėgsta ir kai kurie kenkėjai. Ją puola liucerninio pjovėjo lervos, skėtinis straubliukas, o birželio viduryje gali apnikti pupinis amaras. Užpuolus kenkėjams ar ligoms teks griebtis specialių priemonių, tad geriausia nepamiršti profilaktinių priemonių: reguliariai ir ypač po laistymo purenti dirvą aplink augalus, būtinai naikinti piktžoles, kad kenkėjai negalėtų jose slėptis ir žiemoti.
Šaltiniai:
https://www.botanikos-sodas.vu.lt/puslapiai/
https://www.vle.lt/straipsnis/gelsve/
http://pirtis.lt/lt/sveikata/augalai/zoles/gelsve
https://gardenerspath.com/plants/vegetables/
Jaskonis J. Aromatiniai augalai. Vilnius, 1989
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.