Rasakila (lot. Alchemilla vulgaris) – tai daugiametis erškėtinių (lot. Rozaceae) genties augalas. Pasaulyje yra žinoma apie 300 rasakilos rūšių, Lietuvoje auga 28 rūšys, priklausančios paprastosios rasakilos grupei. Gėlynuose auginamos alpinė, švelnioji, žvilgioji rasakila ir iš jų išvestos dekoratyvinės rūšys. Lietuviai nuo senų laikų atpažindavo rasakilą kaip vaistažolę, renkamą laukinėse pievose, liaudies medicinoje buvo naudojami jos lapai ir šakniastiebiai. Antikos laikais rasakila buvo laikyta paslaptingu augalu, o jos lapeliuose susikaupę rasos lašeliai buvo atidžiai tyrinėjami.
Kaip atrodo rasakila?
Tai 15-60 cm aukščio, gražiais kerais augantis augalas su sumedėjusiais šakniastiebiais, lapai ilgakočiai, apskriti, puošnūs, plaštakiškai skiautėti, dantytais galais. Smulkūs gelsvi žiedai sudaro gausius, purius, skydiškų šluotelių formos žiedynus, vėliau susiformuoja lukštavaisiai. Stiebai būna statūs arba gulsti. Rasakila žydi visą vasarą, nuo birželio iki rugpjūčio. Išskirtinis jos bruožas – ant lapų nuo drėgno oro susidarantys vandens lašeliai, kurie švyti lyg deimantai ir išlieka gan ilgą laiko tarpą.
Rasakila turi daug naudingųjų savybių
Rasakilą galima rinkti gegužės mėnesį. Ji maisto tikslams naudojama žalia, džiovinta, trinta ir kaip nuoviras, iš jos gaminama rasakilos arbata. Žaliava džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje, kurios nepasiekia tiesioginiai saulės spinduliai.
Rasakila gali būti naudojama kaip prieskonis maistui ir kaip vaistas. Ji labai gerai gydo žaizdas, stiprina raumenis, sąnarius, padeda sutrikus širdies veiklai, sergant kvėpavimo sistemos ir odos ligomis, esant moteriškiems negalavimams ir virškinimo sutrikimams.
Be viso to, verta paminėti, kad apskritai rasakila kaip augalas yra naudinga sodui, nes jos puošnūs žiedai pritraukia į sodą drugelius ir bites, kurie sode atlieka apdulkintojų vaidmenį, o jų dėka užsimezga daugiau uogų ir vaisių.
Kokią vietą sode mėgsta rasakila?
Rasakila gali augti saulėje ir pusiau pavėsyje, nėra reikli dirvai, tačiau mėgsta drėgmę. Jai tinka pralaidus priemolis ar priesmėlis, netgi skurdi žemė, tačiau geriausiai augs pusiau pavėsyje, drėgnoje, derlingoje, tačiau neužmirkstančioje dirvoje, kuri dar galėtų būti ir šiek tiek rūgšti (ph 6.0-7.0). Labai šlapiame dirvožemyje rasakilos šaknyse gali atsirasti puvinys.
Jeigu žemė per sunki, dėl purumo ją galima papildyti durpėmis ar kompostu. Kalbant apie saulės šviesą, tobula vieta rasakilai būtų tokia, kur saulės šviesa būtų netiesioginė, arba toje vietoje saulė šviestų tik dalį dienos. Visiškoje saulėje rasakila gali nudegti ir netgi nudžiūti.
Rasakilos sodinimas
Rasakilos, augusios vazonėliuose, sodinamos bet kuriuo šiltuoju metų laiku. Sodinant grupelėmis, jos sodinamos po 3-5 vienetus į kvadratinį metrą, maždaug 35 cm atstumu viena nuo kitos. Patartina duoti rasakilai pakankamai erdvės, kad atsiskleistų visas jos grožis ir ji įsitvirtinusi toje vietoje galėtų plėstis. Būtų gerai pamulčiuoti žemę aplink augalą organiniu mulčiu, tai padeda išlaikyti drėgmę dirvožemyje ir neleidžia plisti piktžolėms.
Kaip prižiūrėti rasakilą?
- Rasakila žiemoja nedengta, kasmet atželia iš naujo, todėl rudenį ar pavasarį ją reikia nupjauti iki augalo pagrindo.
- Norint prailginti gausų žydėjimą, nužydėjusius žiedynus reikia nukirpti. Nukirpus žiedynus, augalas neeikvoja energijos auginti sėkloms.
- Nudžiūvusių žiedynų nukirpimas taip pat užkerta kelią nepageidaujamam rasakilos dauginimuisi, kadangi ji savaime prisisėja nuo išsibarsčiusių sėklų.
- Rasakilos kerą galima formuoti, patrumpinant pernelyg išsikerojusius stiebus, pjaunant virš lapų mazgo. Formuojant išlaikomas kero kompaktiškumas, skatinamas augimas, augalas tampa vešlesnis.
Iššūkiai, su kuriais susiduria rasakilos augintojai
Rasakila yra pakankamai atsparus augalas nepalankioms aplinkos sąlygoms, tačiau kartais ją ištinka tokios bėdos, kaip miltligė, šaknų puvinys, amarų ar sraigių ar šliužų atakos.
- Miltligės prevencija yra gera oro cirkuliacija aplink augalą, teisingas augalo laistymas, kai vanduo nepilamas ant augalo iš viršaus.
- Siekiant išvengti puvinio, reikia atsižvelgti į dirvos drenažą.
- Kovoje su amarais padeda insekticidinis muilas arba stipri vandens srovė, o nuo sraigių apsisaugoti padės atitinkamos priemonės, tokios, kaip organinės šliužų granulės arba sutrinti kiaušinių lukštai.
Rasakilos dauginimas
Rasakilą dauginti galima trimis būdais – sėklomis, kero dalijimu ir stiebo auginiais. Paprasčiausias ir greičiausias būdas yra kero dalijimas. Tai daroma anksti pavasarį arba rudenį. Augalas iškasamas ir atsargiai padalinamas į keletą dalių, atsižvelgiant į tai, kad kiekviena dalis turėtų gerą šaknų sistemą. Visos naujos dalys pasodinamos į purią dirvą ir palaistomos.
Dauginimas stiebo auginiais užtrunka kelias savaites, tai atliekama vasaros metu. Norint dauginti tokiu būdu, reikalinga maždaug 5 cm ilgio rasakilos stiebo dalis, nuo kurios pašalinami apatiniai lapai. Apatinė stiebo dalis įmerkiama į įsišaknijimo hormoną ir kišama į žemę. Dėžutė su auginiu turėtų būti netiesioginėje saulės šviesoje, žemė nuolat drėkinama. Auginio šaknys susiformuoja kelių savaičių bėgyje, tada galima persodinti jį į nuolatinę vietą.
Pats lėčiausias rasakilos dauginimo būdas – sėklomis, kurios surenkamos vasaros pabaigoje. Pasėjus sėklas į dėžutes, žemė drėkinama, apipurškiant vandeniu, dėžutės laikomos netiesioginėje saulės šviesoje. Sėklos sudygsta kelių savaičių bėgyje, o kai sudygę daigai išaugina kelis tikruosius lapelius, juos galima perkelti į vazonėlius arba tiesiai į nuolatinę vietą sode.
Kaip tręšti rasakilą?
Rasakilos tręšiamos anksti pavasarį arba vėlyvą rudenį ilgai veikiančiomis organinėmis trąšomis, kurių sudėtyje yra visų būtinų elementų sveikam augimui (azoto, fosforo, kalio). Trąšos tolygiai paskirstomos dirvožemyje, išvengiant tiesioginio kontakto su augalu. Po tręšimo palaistoma, kad augalas galėtų geriau įsisavinti maistines medžiagas. Siekiant išvengti pertręšimo, reikia atidžiai skaityti trąšų pakuotės informaciją ir po tręšimo stebėti augalo reakciją į trąšas.
Rasakilos pritaikymas gėlynuose
Rasakila puikiai pasitarnauja kaip foninis augalas, tinka gėlynų apvadams, takų pakraščiams, jų gelsvai žali lapai ir gelsvi žiedai pašviesina pavėsingas vietas, suteikia gyvumo visam gėlynui. Idėja apvadams ar takų pakraščiams – rasakilos ir snapučio derinys. Nepatikėtumėt, kaip nuostabiai atrodo šie augalai susodinti kartu! Snapučio lengvumas ir žiedelių žydruma labai dera su šviesia, gelsvai žalia rasakilos žaluma, išgaunamas lengvumo, gaivumo įspūdis.
Smulkesnės rasakilų rūšys, tokios, kaip alpinė rasakila, auginamos alpinariumuose, stambesnės – didesniuose gėlynuose. Rasakilas galima įkomponuoti gėlynuose ir kaip kiliminius ar foninius augalus, kurie uždengia tarpus ir tuščias vietas tarp kitų augalų ir tuo pačiu neleidžia plisti piktžolėms, o kadangi rasakilos mėgsta pusiau pavėsį, jas galima derinti šalia aukštesnių augalų, taip suteikiant gėlynui sluoksniškumo. Rasakilas galima auginti ir dideliuose vazonuose.
Taigi, rasakila yra vertinama ne tik kaip sodo puošmena, bet ir kaip vertingas prieskonis bei vaistinis augalas. Jo priežiūra nėra sudėtinga, o nauda, kurią jis teikia, yra ypatinga: nuo gydomųjų savybių iki grožio.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/rasakila
https://plants.ces.ncsu.edu/plants/alchemilla-mollis/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
