Nors krūminė sidabražolė ir sidabrakrūmis vadinami vienu vardu, niekas netrukdo šių augalų sėkmingai auginti savo poreikiams. Tai vieni iš nedaugelio augalų, kurį pasodinus jau beveik nereikės galvoti, ar viskas padaryta teisingai, kaip čia nepamiršus pasirūpinti, nes sidabražolės nekelia jokių priežiūros klausimų. Iš jų pasisodinsite ir mielą gyvatvorę, ir pavienius krūmelius, o gal labiau domina vazoniniai egzemplioriai? Na, o jeigu auginti šių augalų neįkalbėsime, tai bent sidabražolėmis pasigrožėti dėl sidabru tviskančių lapelių ar netgi naminiams vaistams pasirinkti kulniuokite į miškus ar pievas.
Trumpai apie sidabražoles
Sidabražolė (Potentilla) yra erškėtinių (Rosaceae) augalų šeimos atstovė, kuri dažniausiai auga kaip daugiametė žolė. Tai pačiai šeimai priskiriami ir anksčiau sidabražolėmis laikyti sidabrakrūmiai (Dasiphora), tačiau jie yra kitos genties nariai.
Sidabražolės turi statų ar šliaužiantį stiebą, plunksniškus arba plaštakiškus sudėtinius lapelius ir simpatiškus paprastus žiedelius, kurie išsiskleidžia pavieniui, o kartais kekėse ar šluotelės pavidalo žiedyne. Iš jų susiformuoja vaisiai – riešutėliai.
Augalų priskaičiuojama apie 500 rūšių, augančių Šiaurės Amerikoje, Europoje, Azijoje, kai kuriose Afrikos ir Pietų Amerikos vietose. Tai daugiau šiaurinio ir vidutinio klimato augalai, todėl nemažai jų randama natūraliai augančių ir Lietuvoje.
Tai vis dėlto krūminė sidabražolė ar sidabrakrūmis?
Čia ir vėl turime konfliktą tarp botanikų, kalbininkų ir sodininkų, nes pasirodo, jau nuo seno mūsų vadinta krūminė sidabražolė (Potentila fruticosa), jau nebe sidabražolė. Ji „pavirto“ į paprastąjį sidabrakrūmį (Dasiphora fruticosa), kai nuo sidabražolės genties buvo išskirtos naujos gentys: sibabrakrūmio ir sūdro. Botanikai padarė neblogą žingsnį su tokiu augalų išskirstymu, nes augalai tikrai pasižymi nenuginčijamais išvaizdos skirtumais. Tačiau sodininkai, medelynai ir dauguma kitų su žemės ūkiu susijusių žmonių dar iki šiol liko ištikimi krūminės sidabražolės pavadinimui (nors lotyniško Potentila fruticosa ir nebėra) arba šiuos vardus vadina sinonimiškai. Tad ir straipsnyje darysime tą patį – naudosime šiuo vardus kaip sinonimus.
Sidabražolės želdiniuose
Kaip žolinės gėlės, sidabražolės auginamos retai, o ir pasiūla gėlynuose ar medelynuose yra labai skurdi, bet Lietuvoje galima įsigyti šių augalų:
Tridantė sidabražolė (Potentilla tridentata) – gėlė, kuri užauga iki 15–25 cm aukščio kerelio. Pasižymi tamsiai žaliais lapais ir nedideliais baltais žiedais.
Sidabražolė (Potentilla x tonguei) – gėlė yra apie 15 cm aukščio, žydinti persikinės spalvos su raudonu viduriuku žiedais.
Vaistažolėms pasirinkti ar šiaip pasigrožėti augalais galite keliauti į laukus ar miškus, nes ten auga tikroji, miškinė, penkiapirštė, žąsinė sidabražolės ir dar kelios kitos rečiau sutinkamos rūšys.
Krūminė sidabražolė ir jos veislės
O štai krūminė sidabražolė želdynuose tikrai vertinama ir dažnai auginama, jos galite įsigyti ne vieną veislę. Tai yra tankus, dažniausiai pusrutulio formos apie 60–120 cm aukščio krūmas smulkiomis šakelėmis ir mėlynai žaliais lapais. Sudėtiniai lapai plunksniški, sudaryti iš 3–7 lapelių, o penkialapiai 2 cm skersmens žiedai žydi geltona ar balta spalva.
Yra nemažai veislių, besiskiriančių krūmo dydžiu ir forma, žiedų spalva (dar yra rožinių, oranžinių, raudonų, rausvų) ir jų dydžiu (2–5 cm). Vienos iš populiaresnių yra šios:
- „Abbotswood“ – 70–100 cm aukščio ir 80–130 pločio krūmas, baltos spalvos žiedais.
- „Daydawn“ – siekia 80–120 cm aukštį ir tokį pat plotį, o žydi gelsvai rausvais žiedais.
- „Elfenbei“ – užauga iki 60–100 cm aukščio ir kiek platesnės formos krūmo, kuris žydi gelsvai baltai.
- „Goldfinger“ – krūmas esti 100–150 cm aukščio ir 80–150 cm pločio, žydi geltonais žiedais.
- „Hopleys‘s Orange“ – vienodo 80–130 cm aukščio ir pločio, bet žiedai yra oranžinės spalvos.
- „Red Ace“ – žemaūgis krūmelis, 40–70 cm aukščio ir 80–120 cm pločio, kurio žiedai raudoni.
- „Manchu“ – dar vienas kone nykštukinis krūmelis, nes užauga iki 20–50 cm aukščio ir 50–100 cm pločio. Jo žiedai baltos spalvos.
Sidabražolės auginimas
Tiek žolinės, tiek krūminės sidabražolės lengvai auginamos ir prižiūrimos, o sąlygos beveik vienodos abiejų tipų augalams.
Vieta. Parinkite sidabražolėms saulėtą ar su nedideliu pavėsiu vietą. Pavėsį augalas ištvers, bet nežydės. Žolinėms rūšims reikės saulėtos vietos.
Dirvožemis. Sidabražolės neturi nusiskundimų augdamos bet kokio tipo dirvožemyje, bet smagiau augs vidutinio derlingumo, silpnai rūgščioje (pH 5,0–7,0) priesmėlio dirvoje. Neaugs nebent užmirkusioje vietoje ir skurdžiame smėlyne.
Sodinimas. Krūminę sidabražolę sodinkite pavasarį ar rudenį. Iškasus kiek didesnę duobę nei šaknų kamuolys, į sodinimo vietą įberkite 2 cm komposto ir įmaišykite į dirvą 6–8 cm gylyje. Įsodinkite į duobutę taip, kad šaknų gniužulo viršus būtų šiek tiek aukščiau dirvos paviršiaus. Švelniai sutankinkite žemę aplink pagrindą ir gerai palaistykite. Sodinant kelis vienetus, palikite tarp jų 90–180 cm atstumus vienas nuo kito.
Kaip prižiūrėti sidabražoles?
Laistymas. Pirmąjį vegetacijos sezoną palaikykite tolygią drėgmę, kad augalai vystytų sveikas šaknis. Per didelius karščius laistykite kartą ar du kartus per savaitę, o įsitvirtinę augalai yra atsparūs sausrai. Kad išvengtumėte grybinių ligų, geriau rinkitės lašelinį laistymą.
Tręšimas ir mulčiavimas. Kai sidabražolė įsitvirtina, jos nebūtina tręšti. Jeigu anksti pavasarį aplink pagrindą užbersite 2 cm storio komposto sluoksnį arba patręškite universaliomis trąšomis – tai paskatins jos žydėjimą. Sodinant į dirvą įterptas komposto sluoksnis suteiks pakankamai maistinių medžiagų, stabdys piktžolių augimą ir išsaugos dirvos drėgmę. Mulčiuokite organinėmis medžiagomis, pavyzdžiui, lapais ar medžio drožlėmis.
Genėjimas. Trečiaisiais metais po pasodinimo pradėkite genėti sidabrakrūmius, kad išlaikytumėte jų struktūrą. Žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, prieš prasidedant naujam augimui, išpjaukite negyvą ar ligotą medieną. Jei reikia, lengvai pagenėkite visą augalą, kad jis įgautų formą. Norėdami atjauninti senesnius egzempliorius, kas kelerius metus augalus patrumpinkite trečdaliu. Žolinių augalų genėti nereikia.
Sidabražolės dauginimas
Atlankomis. Atlenkite prie žemės sveiką šakelę nuo krūmo, sąlyčio vietoje nulupkite žievę ir prismeikite prie žemės. Po kiek laiko įsišaknijus šakelei per sąlyčio vietą, atskirkite naują augalą nuo motininio.
Auginiais. Auginius galite imti kone visus metus, nors ankstyvos vasaros auginiai įsišaknija greičiausiai. Dar žali ir nesutvirtėję auginiai įsišaknija daug greičiau, bet gali lengviau sunykti, o sumedėję auginiai įsišaknija lėčiau, bet yra ne tokie jautrūs. Nukirpkite 10–15 cm ilgio šakelę, kurią dar galite pamirkyti į įsišaknijimo mišinį. Nuo apatinės šakelės dalies pašalinkite lapus ir įsodinkite į daiginimo dėžes ar vazonėlius. Palaikykite netiesioginės saulės apšvietimą ir pastovią drėgmę. Norint dauginti sumedėjusius auginius, geriausia juos dėti į inspektą, kad peržiemotų.
Sėklomis. Šiuo metodu mažai kas užsiima, nes užtrunka daug laiko. Sėkite į inspektą su drėgnu laidžiu dirvožemiu dar rudenį, kad sėklos per žiemą stratifikuotųsi. Pavasarį pradėkite laistyti ir laukite prasidedančio dygimo.
Ligos ir kenkėjai, puolantys sidabražoles
Galite džiaugtis, nes sidabražolės beveik nesusiduria su jokiomis ligomis ir kenkėjais, jeigu augalai auginami jiems priimtinomis sąlygomis. Tai išskirtinio ištvermingumo augalai, tačiau per didelis pavėsis, nepakankama oro cirkuliacija ar didelė drėgmė gali sukelti grybines ligas, pavyzdžiui, miltligę, rūdis ar lapų dėmėtligę. Dėl prasto drenažo ar per gausaus laistymo gali atsirasti šaknų puvinys. Taip pat galimos vabzdžių problemos, kurias sukelia voratinklinės erkės arba amarai.
Sidabražolė gyvatvorėms – nedažnas, bet patrauklus pasirinkimas
Daili krūmo forma, ilgas žydėjimo laikas, nereiklumas nei dirvai, nei oro sąlygoms padaro sidabrakrūmį patraukliu kandidatu gyvatvorei. Žinoma, kelių metrų sienos iš šio augalo neužsiauginsite, tačiau neaukštą (maždaug 60–150 cm aukščio) ir patrauklią žaliąją tvorelę tikrai pavyks išgauti. Ši žydės nuo birželio iki šalnų ir pasidabins įvairaus atspalvio žiedais bei lapija.
Krūminę sidabražolę sodinti ir persodinti galima ir pavasarį, ir rudenį bet kokio sunkumo laidžiame dirvožemyje, išskyrus skurdų smėlyną. Iš jų išaugusi gyvatvorė labiausiai mėgsta vidutinio drėgnumo žemę, tačiau pakenčia ir trumpalaikes sausras. Ši sienelė gerai pakenčia žiemos sąlygas, yra atspari ligoms ir kenkėjams, užterštam miesto ar sūriam pajūrio orui, lengvai dauginama. Sidabražolės gyvatvorė augs saulėtoje vietoje, bet kai kurios dekoratyvios veislės, pavyzdžiui su raudonais ar oranžiniais žiedais, netgi geriau sodinti pusiau pavėsyje, kad nuo saulės nenukentėtų jų puošnūs žiedai. Gyvatvorę galite palikti augti laisvai arba apkarpyti ir paformuoti žemaūgę tvorelę.
Jeigu sodinsite sidabrakrūmius gyvatvorei, tai sodinukus sodinkite kas 30 cm viena eile. Pačių stambiausių veislių sodinukams palikite 60 cm atstumus.
Sidabražolės nauda
Dekoratyvumas. Sidabražolė yra universalus kraštovaizdžio „papildymas“, nes gali būti naudojama kaip gyvatvorė, auginama grupėmis ar pavieniui želdyne, o neaukštos veislės – alpinariume bei konteineriuose. Žiedai pritraukia drugelius, bites ir kitus apdulkinančius vabzdžius.
Vaistažolės. Natūraliai augančios rūšys, ypač žąsinė ir miškinė sidabražolės, renkamos liaudyje dėl vaistinių savybių. Sidabražolės šaknys ar, tiksliau sakant, šakniastiebiai tarnauja kaip natūrali priemonė nuo skrandžio sutrikimų, opų ar uždegimo, naudojami kraujavimui stabdyti ar išoriškai odos ligoms bei nudegimams gydyti. Iš jų gaminama sidabražolės tinktūra, arbata ir kiti preparatai.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/sidabrakrumis/
https://www.vle.lt/straipsnis/sidabrazole/
https://www.gardendesign.com/shrubs/potentilla.html
https://www.thespruce.com/shrubby-cinquefoil-growing-profile-3269222
Baronienė V., Obelevičius K., Klimavičius D., Rutkauskas A., Vaidelys J. Sodo knyga, Vilnius: Leidykla „Alma littera“, 2011.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.