Bukas – dekoratyvumu pasižymintis didžiausias medis Europoje, kuris tinka ir gyvatvorėms

Bukas yra vienas didingiausių Europos medžių, puikiai pritaikomų augti įvairiuose želdiniuose ir kieme. Žalialapės, purpurinės, koloninės, svyrančios, žemaūgės ir kitokios buko veislės auginamos kaip želdyno akcentai, nes medis itin puošnus. Negana to, iš jo sukuriama tanki lapuočių gyvatvorė, kuri pakenčia reguliarų genėjimą ir išlieka dekoratyvi visus metus.

Šis universalios paskirties medis nekels didelių problemų, jeigu bus tinkamai pasodintas ir prižiūrėtas, o jo gražiais lapais ir pilkos spalvos lygiu kamienu džiaugsis ne viena karta. Taigi, nuo ko pradėti, norint buką pasisodinti, ir kaip tinkamai jį prižiūrėti?

Kaip atrodo bukas?

Paprastasis bukas (Fagus sylvaticus) – bukinių šeimai (Fagaceae) priklausantis aukščiausias Europoje 30–40 metrų medis. Jo laja priklauso nuo augimvietės, kur tankiame miške formuoja labiau ištįsusią, koloninę lają, o augdamas pavieniui – šakos labai plačiai (iki 15 m) išsikeroja. Atitinkamai miške kamienas išlieka ilgas ir aukštai šakojasi, o pavienio medžio – trumpas su žemu šakojimusi. Medžio žievė praktiškai su niekuo nesupainiojama, nes jis lygi, pilka.

Buko lapai 6–10 cm ilgio, 3–7 cm pločio, ovalios, kiaušiniškos formos su šiek tiek smailėjančia viršūne ir banguotais kraštais bei ryškiomis gyslomis. Viršutinė jų spalva tamsiai žalia, blizganti, apatinė – šviesesnė, o rudenėjant tampa geltonai–oranžiniai, vėliau rudi, išliekantys per visą žiemą.

Suaugę medžiai žydi pavasarį besiskleidžiant lapams, o žiedai smulkūs, atskirai susitelkę į geltonai rudus vyriškus ir žalius moteriškus. Iš jų rudenį subręsta vaisiai – riešutėliai, kurie būna „kapsulėje“, apaugusioje veltiniškais šereliais, švelniais dygliais. Bukai lėtai auga, o bendras amžius siekia net 200–300 metų.

Buko paplitimas ir augimas Lietuvoje gana įdomus reiškinys. Natūraliai Lietuvos miškuose auga XIX a. introdukuotas bukas ir čia jis sėkmingai įsikūręs, nors tyrimai rodo, kad bukui Lietuvos žemė nėra svetima. Bukas auga švelniame Europos vidutinio klimato zonoje, tačiau dėl šylančio klimato šie medžiai po truputį plečiasi ir į šiaurę. Pasaulyje žinoma 10 buko rūšių, o mūsų šalyje auginama viena paprastojo buko (Fagus sylvatica) rūšis.

Dekoratyvinės buko veislės

Bukas pasižymi tikrai nemaža veislių gausa, Lietuvoje jų galima išsirinkti net iš kelių dešimčių. Daugumos medelių lajos pavidalas, lapų spalva ir forma mažai kuo primenu laukinį gentainį, kartais net neatrodys, jog tai bukas. Lengvai išsirinksite dekoratyvų buką pagal pageidaujamą požymį. Štai keletas dažnesnių veislių, patogumo dėlei suskirstytos į kategorijas:

Koloninės veislės

Medžiai, kurių lajakoloninės, stataus stulpo formos su aukštyn kylančiomis šakomis. Tai tokios veislės, kaip „Dawyck Gold“ (15 m aukščio ir 3 m pločio), „Annys Rohan Red Sentry“ (iki 15 m), „Calista“ (iki 10 m),, „Dawyck Purple“ (iki 12 m),, „Rohani Obelisk“ (iki 12 m).

Veislės purpuriniais lapais

Lengva atspėti, kuo šios veislės pasižymi – tai purpurinės, violetinės, tamsiai raudonos (bordo) spalvos lapai. Šią savybę turi veislės „Atropunicea“ (užauga iki 20 m aukščio), „Black Swan“ (iki 6 m), „Brathay Purple“ (iki 5 m), „Purple Fountain“, „Purple Pendula“, „Purpurea Nana“, „TuR“ (su labai tamsiais, beveik juodais lapais), „AnnysRohan RedSentry“ (lapai tamsiai bordo spalvos), „Dawyck Purple“, „Midnight Feather“, „Rohan Red Weeping“ „Rohani Obelisk“, Swat Magret“, „Tortuosa Purpurea“ ir kitos. Bukų veislių su purpuriniais lapais yra tikrai nemažai, o kai kurios veislės dekoratyvios ne tiek dėl lapų spalvos, o dėl lajos formos ar kitų savybių.

Veislės geltonais lapais

Išskiriamos veislės, kurios augina skaisčiai geltonus ar įvairaus geltono atspalvio lapus. Pavyzdžiui, „Aurea Pendula“ (iki 4 m aukščio medis), „Dawyck Gold“ (gelsvi ar geltoni lapai būna tada, kol jie jauni, vėliau žalsvėja).

Svyrančios veislės

Buko laja dažniausiai koloninės formos, tačiau jo šakos svyra žemyn. Laja atrodo gana netvarkinga, su smailėjančia, dažnai nulinkusia viršūne. Svyrantys bukai yra „Aurea Pendula“, „Black Swan“, „Purple Fountain“, „Purple Pendula“, „Rohan Red Weeping“, „Verzy“ (nors šakos ir svyra, tačiau sis medis labiau išsiskiria raitytomis, susuktomis šakomis bei kamienu).

Žemaūgės ir nykštukinės veislės

Šie bukai neužauga aukšti, kai kurie labiau plečiasi ir primena krūmą. Tai veislės „Purpurea Nana“ (aukštis siekia iki 3 metrų), „Asterix“ (veislė, kurią galima formuoti kaip bonsai ir auginti vazonuose), „Tortuosa Purpurea“, „Horizontalis“ (labiau šliaužiantį krūmą primenanti buko veislė, auganti iki 0,5 m aukščio).

Bukas dekoratyviais lapais

Veislės, kurių spalva ar forma nėra tipinė bukams, todėl atrodo žavingai. Tokie bukai, kaip „Rolf Marguardt“, „Franken“ (lapų spalva priklausys nuo saulės apšvietimo), turi margus kreminės, baltos, gelsvos spalvos dėmėmis išmuštus lapus, o „Tricolor“ veislės lapų dėmės rožinio atspalvio. Raitytais, riestais pakraščiais, netipiniais lapais pasižymi „Brathay Purple“, o stipriai karpyti, beveik pirštuoti lapai yra „Mercedes“, „Midnight Feather, „Rohani Obelisk“, „Asplenifolia“ veislių.

Bukas gyvatvorėms

Gyvatvorėms naudojamos tos veislės ar formos, kurios stipriai pasiduoda genėjimui bei gana greitai auga. Tai būtų veislė „Atropunicea“, dėl kurios gyvatvorė žėri purpurinio atspalvio lapais, arba auginamas „standartinis“ paprastasis bukas, iš kurio suformuota gyvatvorė bus žalialapė. Nurodoma, kad gyvatvorei gali būti pasirinktos bet kurios veislės, išskyrus kolonines ar svyrančios formos veisles.

Formuotas bukas

Kaip ir daugelį dekoratyvių medžių, buko taip pat galima įsigyti jau paaugintą ir išformuotą, t. y. kuriam suteikta iškarpyta specifinė forma. Toko medžio formai palaikyti tenka 1-2 kartus per sezoną jį genėti.

Buko auginimas

Vieta. Bukui auginti numatoma saulėta ar dalinai pavėsinga vieta (bet ne pavėsis). Bukai violetiniais lapais geriausiai dera saulėje, o geltonlapiai – daliniame pavėsyje. Sodinant aukštaūgį medį, reikėtų palikti erdvės jam augti ir plėstis. Reikia vengti vietų su drėgmę sulaikančiu ar užmirkusiu dirvožemiu, taip pat pakrančių ir karštų, sausų vietų.

Dirvožemis. Bukas auga įvairiose dirvose, jei tik yra geras drenažas – jiems netinka įmirkusi dirva. Vadinasi, bukas augs ir smėlingame, ir molingame dirvožemyje, jeigu tik užtikrinamas vandens pralaidumas ir vanduo neužsistovi. Kita vertus, dirvožemis turėtų būti vidutiniškai drėgnas, nes sausos žemės bukas netoleruoja. Dirvos derlingumas ir pH bukui augti yra plataus spektro, bet patirtis rodo, jog bukai geriau auga derlingame dirvožemyje, o idealiausias pH priklausys nuo veislių.

Buko sodinimas

Sodinti bukus galima ištisus metus, išskyrus speigo ar įšalo laiką. Iš grunto iškasti bukai sodinami švelniu (ne per daug karštu ar per daug šaltu) metų laikotarpiu, kai medžiai miega. Tai paprastai būna bet kuriuo metu nuo spalio iki kovo, tačiau vengiama laikotarpių, kai dirvožemis yra permirkęs.

Medžiai sodinami eilėmis, grupėmis, pavieniui išlaikant kelių metrų atstumą. Po bukais geriau nesodinti kitų augalų, nes jie stipriai užstoja saulę.

Buko priežiūra

Laistymas. Pirmąjį (dažnai ir antrąjį) vegetacijos sezoną buko medžiai ar gyvatvorė laistoma du kartus per savaitę, ypač daug dėmesio skiriant sausringam laikotarpiui. Jau įsitvirtinusiems bukams taip pat reikėtų palaikyti drėgną dirvožemį, nes jie sunkiai pakelia sausras.

Mulčiavimas. Naujai pasodintus bukus būtina mulčiuoti, kad būtų nuslopintos piktžolės ir sumažintas drėgmės praradimas. Dirvos paviršius padengiamas 2–3 cm sluoksniu organinių medžiagų, pavyzdžiui, medžio žievės ar susmulkintų lapų. Reikėtų stengtis neužberti mulčio ant buko kamieno pagrindo, kad neprasidėtų jo puvimas.

Tręšimas. Bukai nėra gausiai tręšiami, bet tręšimas gali būti naudingas norint paspartinti gyvatvorės augimą. Tokiu atveju, ne anksčiau kaip antrą pavasarį po pasodinimo tręšiama universaliomis trąšomis. Taip pat gausiau tręšiama (iš abiejų gyvatvorės pusių) po atnaujinamojo, stipraus genėjimo, kad augalai atsigautų po patirto šakų praradimo.

Genėjimas. Kol medis jaunas, pašalinami papildomi viršūniniai ūgliai ir paliekamas vienas pagrindinis, o vėliau nupjaunamos apatinės šakos. Stengiamasi nepjauti storesnių nei 6 cm skersmens šakų, nes žaizdos ne taip lengvai užgyja. Jei reikia, medis genėjamas nuo rudens iki ankstyvo pavasario. Gyvatvorei reikalingas dažnas ir gausus genėjimas (apie tai toliau).

Atramos. Pirmuosius kelerius metus aukštesniems medžiams reikėtų įkasti atraminius kuolus.

Bukų gyvatvorė

Nors bukai yra lapuočiai, juos vis tiek galima sodinti kaip gyvatvorę, nes jų augimas tankus, šakotas, o nudžiūvę lapai lieka ant šakų didžiąją žiemos dalį. Tokia gyvatvorė auga vidutiniškai arba greitai, apie 20–50 cm per metus, labai pakenčia genėjimą. Be to, gyvatvorei auginti pasirinkus buko veisles su spalvotais lapais, galima gauti kiek nestandartinę gyvatvorę.

Buko sodinimas gyvatvorei

Augalai sodinami 45–60 cm atstumu vienas nuo kito, priklausomai nuo augalo dydžio ir nuo to, kaip greitai norima suformuoti tankią gyvatvorę. Greitesniam rezultatui pasiekti sodinama dviem pražangiomis eilėmis, paliekant 30 cm atstumą tarp eilių. Mažiems pasodintiems gyvatvorių medeliams tvirtinti atramų nereikia, tačiau juos gali reikėti apsaugoti nuo kiškių. Sodinama į gerai įdirbtą, piktžolėmis neapaugusią žemę, tokiame pat gylyje, kokiame augalas augo anksčiau.

Gyvatvorės genėjimas

Jeigu naujai pasodinti bukai yra reti, augalui sutankinti reikėtų patrumpinti pagrindinį ūglį. Tai atliekama iš karto po pasodinimo. Jei augalai vis dar atrodo šiek tiek žemi ir netankūs, tai pakartojama antraisiais metais. Nuo trečiųjų metų rugpjūčio pabaigoje apkarpomi gyvatvorės šonai, o jo viršus genėjamas pasiekus norimą gyvatvorės aukštį. Tai atliekama kasmet, kol suformuojama maždaug 0,9–4 m aukščio gyvatvorė. Papildomai galima apgenėti ir labai anksti pavasarį (kovo pradžioje), jeigu netenkina gyvatvorės forma.

Bukų ligos, kenkėjai ir kitos problemos

Bukai gana jautroki ligoms, todėl suserga lapų miltlige, virusų sukelta lapų chloroze, vėžiu.

Jaunus bukus teks saugoti nuo triušių ir elnių, kurie gali greitai apgraužti medžių žievę, ypač žiemos metu. Informacijos apie kitus smulkius kenkėjus Lietuvoje duomenų nėra, tačiau užsienio literatūra pateikia nemažą lapus griaužiančių vabzdžių (erkės, uodai, vabalai straubliukai, amarai) ir medienos puvimą sukeliančių grybų sąrašą.

Bukas taip pat sunkiai pakelia kai kurias klimatines sąlygas. Dėl karščio susisuka lapų kraštai, o per ilgai besitęsiančios sausros gali pražudyti medį. Sunkiai reaguoja į druskų perteklių dirvožemyje, todėl jo augimas pristoja. Vėlyvos šalnos pažeidžia ir nušaldo jaunus ūglius, bet yra nemažai veislių, atsparių dideliam šalčiui. Buko lapus gali pažeisti ozono poveikis.

Bukų nauda

Dekoratyvumas. Bukas išties yra gražus medis, puošiantis aplinką lapų tekstūra, lygiu kamienu. Jau įsitikinome nemenka veislių įvairove ir tai įrodo buko išvaizdos įvairovę, pritaikomą tiek gyvatvorei, tiek pavieniams medžiams auginti.

Mediena. Buko mediena tinka įvairiems tikslams, pavyzdžiui, kurui, baldams, virtuvės reikmenims, įrankių rankenoms ir sporto įrangai gaminti. Mediena gerai dega ir tradiciškai buvo naudojama silkėms rūkyti.

Maistas. Buko riešutais kadaise buvo šeriamos kiaulės, o kai kuriose šalyse riešutai kartais vis dar skrudinami ir naudojami kaip kavos pakaitalas.