Jums gali būti žinomi toks personažas kaip ežiukas Sonikas ar filmukas ežiukas rūke, o ar teko matyti ežį gyvai? Šį kartą akiratyje ne animacinis ar kovinis ežiukas, o vaikystėje neteisingai vaizduojamas (su obuoliu ant nugaros!) sode apsilankantis ežys. Susipažinkime su ežių biologija ir sužinokite, kodėl spygliuotas gyvūnėlis gali būti ir padėjėjas, ir savotiškas nedraugas.
Ežio biologija ir paplitimas
Ežinių (Erinaceidae) šeima priskiriama vabzdžiaėdžiams (Insectivora), bet dėl mitybos ypatumų iš tikrųjų jie yra visaėdžiai. Tai nedidelis rusvas žinduolis, suaugęs sveria 600-1500 g, kūnas 25-35 cm ilgio. Jo nugarą ir viršugalvį dengia išskirtinis 3 cm ilgio kailis iš dyglių, t. y. pakitusių šerių. Snukutis šiek tiek pailgas, primena kiaulės šnipą, mažos trumparegės akutės, apvalios ausytės, turi 36-44 dantis. Išvystyta uoslė ir klausa padeda rasti grobį nakties metu. Galinės kojytės ilgesnės už priekines, gana greitai bėgioja. Ežiai dienos metu ilgai miega (iki 18 val. per parą) ir būna aktyvūs naktį.
Lietuvoje ežys gyvena natūraliai nuo seno (viena iš seniausių išlikusių ir mažai pasikeitusių žinduolių rūšių), taip pat jie paplitę Afrikoje ir Eurazijoje. Kitos rūšys gyvena ir Amerikoje, Azijoje, introdukuoti ir į Naująją Zelandiją.
Ežių rūšys Lietuvoje
Nuolatinai gyvena viena ežiukų rūšis, bet pasitaiko ir atklystančių iš Latvijos kitos rūšies atstovų.
Šiaurinis baltakrūtis ežys (Erinaceus roumanicus) – pagal naujausius genetinius tyrimus nustatytos dvi baltakrūčio ežio rūšys: pietinis (E. concolor) ir šiaurinis (E. roumanicus). Būtent pastarasis ir yra Lietuvoje sutinkamas gyventojas, nors senesnėje literatūroje galima rasti ir europinio ežio ar tiesiog baltakrūčio ežio pavadinimus. Dar išskiriami 5 porūšiai. Jo krūtinės lopinėlis padengtas baltais šeriais, ir yra 35 cm ilgio bei iki 1200 g užaugančio svorio.
Rudakrūtis ežys (Erinaceus europeus) – pagal senesnę sistematiką dar vadinamas europiniu ar paprastuoju ežiu. Lietuvoje rudakrūčiai ežiai negyvena, tačiau gali atklysti iš svetur, konkrečiau, iš Latvijos. Atskiriamas pagal tai, kad jis yra šiek tiek tamsesnės išvaizdos už baltakrūtį ežį, o visa papilvė – rudos spalvos be lopinėlių.
Ežių gyvenimo aplinka
Ežiai gana neišrankūs gyvenamajai vietai: gyvena miške, prie sodybų, želdiniuose, nemažai yra ir mieste. Tankūs krūmai, urveliai gali būti jų prieglobstis, nors vasaros metu jie nuolatinės gyvenamos gūžtos ir neturi. Prieš žiemą lizdus suka sausose vietose iš žolių, lapų po šakų krūvomis, urveliuose, po kelmais, pastatais.
Ką valgo ežiai?
Pasirodo, mums atrodantys simpatiški spygliuoti padarėliai nėra jau tokie nekalti. Jie neatsisako maitos, varliagyvių, žalčių, gluodenų, driežų, paukščių jauniklių ar jų kiaušinių. Gali suėsti netgi smulkių žinduolių, pavyzdžiui, graužikų. Tokių greitų padarėlių jie nesivaiko ir aktyviai negaudo, bet jeigu atranda graužikų lizdą su jaunikliais – viską sučiaumoja. Kita vertus, prisideda geru darbu sode ėsdami sraiges ir šliužus bei mielai triauškia kurklius, grambuolius, žiogus, vorus, sliekus, kitus vabzdžius ir jų lervas. Į maisto racioną gali įeiti ir grybai, žolės šaknys, uogos, bet tik gresiant badui. Patirtis rodo, kad ežiai valgo ir sausą šunų ar kačių maistą, kruopas, duoną.
Iš ežio maisto meniu matyti – dar kartą pasikartosime apie obuolį ant ežio nugaros – kad ežiai vaisiais praktiškai neminta, nes jie labiau linkę ėsti gyvą grobį. Gajus mitas išliko iki šių dienų, kai romėnų gamtininkas Pinijus Vyresnysis I a. parašė, jog ežiai voliojasi, spygliais pasmeigia vaisius ir juos nešiojasi. Teisybė tokia, kad jie viską gabena įsikandę dantyse ir tikrai ne obuolius.
Ežių amžius
Ežiai natūralioje gamtoje dažniausiai išgyvena iki 3-4 metų, rečiau iki 5-8 metų. Nelaisvėje – iki 11 metų. Yra ir rekordininkų, laukinėje gamtoje išgyvenusių iki 16 metų, kurių amžius nustatytas pagal specialius matavimus.
Daug ežiukų labai ilgai neišgyvena, nes papuola po automobilių ratais. Nors ir sugeba greitai bėgioti, artėjant automobiliui jie greitai susisuka į kamuoliuką ir taip žūva.
Ežių žiemos miegas (hibernacija)
Ežiai užmiega žiemos miegu nuo spalio iki kovo pabaigos arba kai dirvos temperatūra siekia 10-11 °C. Prieš tai suka ir šiltina guolius, priauga dvigubai svorio, sukaupia daug poodinių riebalų, o per žiemą nesimaitina. Kaip jiems pavyksta ištverti žiemą? Miego metu labai sulėtėja visi kūno procesai, nukrenta temperatūra, sukauptos riebalų atsargos taupiai patenkina tik pagrindinius fiziologinius poreikius. Patinai žiemos miego eina miegoti anksčiau už pateles. Atsibudę po žiemos ežiai būna labai ėdrūs, todėl jie pastebimi šmirinėjant ir dienos metu.
Ežių dauginimasis
Iš karto po žiemos miego ežiai poruojasi ir po 6-7 savaičių ežio patelė atsiveda apie 3-9 jauniklius. Gerais metais spėja susilaukti 2 vadų. Ką tik gimę ežiukai būna labai neišvaizdūs: rausvi, akli, padengti minkštais baltais spygliukais. Jie žinda motinos pieną, o po 2-3 savaičių atsimerkia ir spygliukai jau būna sukietėję ir tvirti. Patinai palikuonių neaugina.
Kaip ežiai apsisaugo nuo plėšrūnų?
Pagrindiniai ežių priešai yra lapės, barsukai, kiaunės, palaidi šunys, netgi didelės pelėdos, apuokai, ereliai, o retkarčiais gali įkąsti angis, bet dažniau ji pati tampa ežiuko grobiu. Besigindami ežiai šnypščia, susisuka į kamuoliuką, apsaugodami jautrias vietas pilvelio srityje. Žinoma, ne visada pavyksta apsiginti, plėšrūnai suėda ežius su visais spygliais.
Ežys gana atsparus nuodams, tokiems kaip bitės, vapsvos įgėlimai, kai kurių vabalų nuodingos išskyros, rupūžių nuodai. Jie sugeba rupūžių nuodais suvilgyti savo spyglius, kurie suteikia papildomą apsaugą.
Ežių geriau nečiupinėti ir neimti į rankas
Jeigu girdite, kaip atitipena ir atšnopuoja ežiukas, geriau juo pasigrožėti iš tolo. Kad ir kokie mieli gyvūnėliai bebūtų, ežiukai gali sukelti sveikatos problemų. Negana to, kad spygliai nemaloniai bado odą, jie dar ir skaudžiai kandžiojasi, perneša ligas, parazitus, kirminus, gali užkrėsti erkiniu encefalitu, Laimo liga ar net pasiutlige. Ant ežių kailio yra daugybė erkių, kai kurie šaltiniai teigia, kad ežiai jų turi bene daugiausiai iš visų gyvūnų. Nors ežiuko „užpuolimai“ yra tik išimtiniai atvejai, į rankas ežio imti nepatartina tiek dėl gyvūno, tiek dėl pačio žmogaus gerovės.
Ką daryti, jeigu atklydo pas mus į sodybą?
Visų pirma: mylėti ir gerbti. Ežiai puikiai susidoroja su nepageidaujamais kenkėjais sode, todėl jis turėtų būti laukiamas svečias. Į kiemą atklysta dažniau, jei sodyba įsikūrusi arčiau miško ir jeigu nėra didelių barjerų, tokių kaip tvora. Maisto gausa ir želdiniai kieme taip pat gali juos privilioti. Iš tikrųjų, jie gali apsistoti gana netikėtose vietose, pavyzdžiui, po laiptų blokais.
Visgi, ežiai yra laukiniai gyvūnėliai, todėl juos reikia palikti ramybėje ir nečiupinėti. Nors būdami taikūs, jie gindamiesi gali padaryti žalos ir mums patiems. Atėjūnų jokiu būdu negalima šerti pienu, nes jis ežiams sukelia vidurių sutrikimus, o ir šiaip papildomas šėrimas tik sujauks ežio mitybą. Todėl pats geriausias sugyvenimas su ežiais – išlikti neutraliems.
Naminis ežiukas
Kai kuriose Amerikoje valstijose ir Europos šalyse ežiukai laikomi kaip naminiai gyvūnėliai. Tam tikslui išvestas afrikinio ežio hibridas iš baltakrūčio ar keturpirščio ežiuko (Atelerix albiventris) ir Šiaurės Afrikos ežiuko (A. algirus) rūšių. Taip pat namie auginami ilgaausiai ežiukai (Hemiechinus auritus) ir Indijos ilgaausis ežiukas (H. collaris).
Tokie augintiniai lengvai prižiūrimi, maitinami aukštos kokybės kačių maistu, kiaušiniais, vaisiais, kapota mėsa, o atsigerti – patiekiamas vanduo dubenėlyje. Maisto pagrindą turi sudaryti baltymai, nes nuo riebalų pertekliaus jie linkę greitai nutukti. Jie turi būti laikomi šiltai (22-24 °C) gana dideliame terariume ar narve ir būtinai atskirti po vieną nuo kitų ežių. Narve turėtų būti paklotas pjuvenų sluoksnis ar kraikas iš medžio drožlių, granulių.
Dienos metu jie daug miega, naktį būna aktyvūs, todėl pravartu jiems įrengti bėgiojimo ratus, kad turėtų ką veikti.
Naminiai ežiukai dažnai linkę sirgti vėžiu, širdies ligomis, suriebėjusių kepenų liga, nutukimu, neurologinėmis problemomis
Kiti „ežiukai“
Ežiuko pavadinimas liaudyje yra įgavęs nemažai prasmių:
- „Ežiukai“ kulinarijoje – tai vandenyje išvirti iš miltų ir vandens paruoštas patiekalas, kai tešlos gumuliukai braukiami per tarką įgauną spygliukų braižą. Žinoma, kai kurios tautos valgo ir tikrus ežius.
- Ežys yra populiarus animacinių filmų herojus, toks kaip už gėrį kovojantis ežiukas Sonikas, ar nostalgiškas filmukas „ežiukas rūke“, tapęs geriausia visų laikų animacine pasaka.
- Ežys taip pat yra gana populiarus lietuviškų anekdotų veikėjas, kuriuose sukurtas ežiuko kvailelio įvaizdis.
- Trumpai apkirpta šukuosena taip pat liaudyje vadinama „ežiuku“.
- Ir šiaip aštrūs spygliuoti daiktai dažnai vadinami ežiais (dviračio detalė, apyvokos daiktai, ūkio padargai, antsnukis gyvūnams).
- Jūrose gyvena bestuburiai spygliuoti gyvūnai – jūros ežiai, kurie į mums pažįstamus ežius panašūs tik dėl dyglių.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/eziniai/
https://www.cabidigitallibrary.org/doi/10.1079/cabicompendium.84114
https://en.wikipedia.org/wiki/Domesticated_hedgehog
Paltanavičius S. Lietuvos gyvūnų didžioji knyga, Kaunas: Leidykla „Debesų ganyklos“, 2020.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.