Jeigu begrybaudami norėtumėte pasirinkti miške ir uogų, tai dar turėtumėte rasti bruknių. Raudonos, aukso vertės vaistinės uogos – bruknės – bus tikra užkarda rudenį atslenkančioms ligoms. Jeigu prisidžiovinsite bruknių lapų ir prisiruošite žiemai uogų, tai ligų galėsite nelaukti ištisus metus. Na, o jeigu į mišką keliauti rinkti uogų nėra nei noro, nei laiko, tai bruknių galima nesunkiai užsiauginti ir savo kieme. Toliau aptarsime, kokių auginimo sąlygų joms reikia, norint džiaugtis bruknėmis ir jų teikiamomis naudomis.
Kaip atrodo bruknė?
Paprastoji bruknė (Vaccinium vitis-idaea) – visžalis krūmokšnis, priklausantis erikinių (Ericaceae) šeimai, o tai pačiai Vaccinium genčiai priklauso dar ir mėlynė, vaivoras ir šilauogė. Augaliukai užauga iki 10-25 cm aukščio, turintys atvirkščiai kiaušiniškus, odiškus, tamsiai žalius, blizgius lapelius, tvirtą sumedėjusį stiebelį. Gegužę-birželį ir neretai antrą kartą liepą-rugpjūtį pražysta baltais ar vos rausvais taurelės, tulpės formos kvapniais žiedeliai, susitelkusiais į kekę ūglio viršūnėje. Nuo rugpjūčio vidurio jau sunoksta ryškiai raudonos, tvirtos, blizgančios, nelabai sultingos uogos, kurių kartais galima pasirinkti net ir spalio mėn. Dėl ilgo, gajaus požeminio šakniastiebio, bruknės plinta ir sudaro sąžalynus. Pasirinkti bruknių teks keliauti į apyrečius, sausus pušynus ir jų kirtavietes, miškų aikšteles, pamiškes, viržynus, nusausintas pelkes ar iškastus durpynus.
Bruknė paplitusi beveik visoje Lietuvoje, bet nevienodai gausiai. Taip pat rūšis paplitusi Europoje, Sibire, Azijos šiaurinėje dalyje, Šiaurės Amerikoje.
Meškauogės, bruknės ir spanguolės. Kokie skirtumai tarp šių uogų?
Vasaros pabaigoje ir rudenį pasirodžiusios ne tik bruknių, bet ir meškauogių bei spanguolių uogos, šiek tiek gali įnešti painiavos. Kad nekiltų keblumų atskiriant jas tarpusavyje, štai kokie pagrindiniai skirtumai tarp šių uogų ir pačių augalų.
Spanguolės lengviau atskiriamos nuo bruknių. Nors kartais abu augalus galima rasti pelkėtose vietose, tačiau spanguolėms tai esminė augimo vieta, o bruknėms – tik išimtinė. Spanguolės uoga didesnė, minkštesnė, šviesesnė, sultingesnė nei bruknės. Nesunkiai galima atskirti ir pagal augalus: spanguolė turi palei žemę nusidriekusį siūlo pavidalo stiebą su labai smulkiais retais šviesiai žaliais lapeliais, o bruknės sumedėjęs stačiai augantis krūmokšnis yra su tvirtais, tankiais odiškais tamsiai žalios spalvos lapais.
Sunkiau atskirti meškauoges nuo bruknių tiek krūmokšnių, tiek uogų panašumu. Meškauogės krūmelis aukštesnis už bruknę (užauga iki 60 cm), taip pat apatinėje lapų pusėje nėra tamsiai rudų taškelių. Nieko blogo, jeigu uogas supainiosite, nes meškauogė taip pat valgoma uoga, tik gal ne tiek vertinga ir skonio atžvilgiu sausesnė, miltingesnė, prastesnio skonio.
Bruknių veislės
Medelynuose ar kitose specializuotose pardavimo vietose galima išsirinkti bent iš dešimties skirtingų bruknių veislių, tačiau paminėsime tik kelias iš jų.
„Erntedank“ – tai 8-16 cm aukščio krūmeliai, šviesiais lapais ir skaisčiai raudonomis uogomis. Uogos vidutinio dydžio (apie 7 mm), pasižymi nelabai rūgščiu skoniu, o jų derlius imamas du kartus per metus.
„Fireball“ – vazone auginti tinkanti veislė, kuri užauga iki 10-40 cm aukščio, o jos šakelės svyrančios. Augalo uogos didelės, ilgai išliekančios ant krūmokšnio. Tai itin derlinga, atspari ligoms, sausrai pakanti, du kartus per sezoną deranti veislė.
„Ida“ – žemaūgiai, lėtai besiplečiantys augalai užauga iki 10-20 cm aukščio. Tai du kartus deranti veislė, kurios lapai stambūs, o šviesiai raudonos uogos bene pačios didžiausios (jų masė 0,5-0,8 g).
„Koralle“ – labai populiari senoviška bruknių veislė. Krūmokšniai užauga iki 20-35 cm, ūgliai gana ilgi, ir svyrantys. Veislės išskirtinės savybės: ovalūs lapai, ryškiai raudonos, stambokos (8 mm) saldžiarūgščio skonio uogos. Jų kekės itin derlingos, kuriose esti po 3-12 uogų, o sunoksta du kartus per metus: rugpjūčio pradžioje ir antrą kartą gausiau rugsėjo-spalio mėn.
„Red Pearl“ – krūmokšniai palyginti aukštaūgiai, siekia 20-38 cm. Veislės ypatybės: greitai plinta, toleruoja sausrą ir skurdesnį dirvožemį, veda tamsiai raudonas vidutinio stambumo (didesnes nei 7 mm) vidutiniškai rūgščias uogas. Jų kekėse susitelkę po 1-5 uogas ir dera du kartus per metus.
„Sanna“ – augalas užauga iki 15-25 cm aukščio, sparčiai sudaro sąžalynus. Laikoma viena derlingiausių veislių, kuri atspari grybinėms ligoms ir kartą per metus veda stambias uogas.
„Sussi“ – veislė, kurios krūmokšniai žemi, 10-20 cm aukščio. Augalas brandina tamsiai raudonas gana dideles (8 mm) uogas. Ši veislė mažiau derlinga už kitas, nes kekėse subrandina po 1-3, bet uždera du kartus.
Bruknių auginimas
Vieta. Bruknės auga saulėtoje ar pusiau pavėsingoje vietoje, bet geriausiam derliui gauti verčiau auginti visiškoje saulės apšviestoje vietoje. Atsižvelgiama, ar vieta nedruskinga, nes bruknės netoleruoja druskos.
Dirvožemis. Bruknes auginti reikėtų vandeniui laidžioje, tolygiai drėgnoje, purioje dirvoje, kurios pH 3,0-5,5 (rūgštus). Smėlis, priesmėlis ar durpės yra pagrindinės dirvožemio struktūros, kur bruknės auga.
Auginimas vazone. Bruknes galima auginti ir vazone, kurio dydis 25-30 cm skersmens, ir pripildytas rūgščiomis durpėmis. Augalas vazone mulčiuojamas storu 8 cm pjuvenų sluoksniu ir dažnai laistomas. Peržiemojant, vazonines bruknes reikia apdangstyti šienu arba paprasčiausiai įnešti į patalpą.
Bruknių sodinimas
Iš medelyno įsigytos vazonuose augančios bruknės sodinamos vėlai pavasarį, kai praeina šalnų pavojus. Iškasama trigubai platesnė ir keliais centimetrais gilesnė duobė nei šaknų kamuolys. Augalas įsodinamas į duobę tokiame pačiame aukštyje, kokiame jis augo vazone. Prieš užkasant, žemė sumaišoma su kompostu, o augalą jau užkasus šiuo mišiniu, gerai palaistomas ir pamulčiuojamas samanomis arba pjuvenomis. Jeigu sodinama daugiau bruknių, tada tarp augalų paliekamas 35-45 cm atstumas.
Bruknės ilgai bręsta, tad uogas veda po 3-5 metų, bet pilnam derliui gauti kai kada gali tekti laukti iki 7 metų. Derliui padidinti naudinga sodinti apdulkinamąsias veisles, kad apdulkinimas vyktų tarp veislių. Galima sodinti ir daugiau tos pačios veislės augalų, bet šiuo atveju efektas bus mažesnis.
Bruknių priežiūra
Laistymas. Nors bruknės nemėgsta pelkėtos, įmirkusios dirvos, tačiau dėl negiliai išsiraizgiusių šaknų, joms reikalinga pastovi drėgmė. Bruknės laistomos maždaug 2 kartus per savaitę, neleidžiant išdžiūti dirvai, bet idealiausia taikyti lašelinį laistymą.
Mulčiavimas. Plona ir paviršinė bruknių šaknų sistema reiškia, kad jos prastai konkuruoja su piktžolėmis, todėl nuo jų apsaugo tinkamas mulčiavimas. Ką tik pasodinti nauji augalai mulčiuojami storu 5-8 cm durpių samanų arba pjuvenų sluoksniu. O šiaudų, lapų, žievės mulčio arba komposto sluoksnis padės negilioms šaknims išlaikyti drėgmę.
Tręšimas. Bruknės auga nederlingoje vietoje, todėl jų tręšti nereikia. Per didelis azoto kiekis skatina augimą vėlyvą rudenį, augalai nyksta, sumažėja derlius. Jei augalai kasmet atauga maždaug po 8 cm, vadinasi tręšimas nereikalingas. Jei bruknės auga silpnai, tada tręšiama organinėmis trąšomis su mažu azoto kiekiu (NPK 5-10-10) arba kompostu. Reikėtų atsižvelgti, kad trąšose nebūtų natrio arba chlorido, t. y. druskų.
Genėjimas. Bruknės nepakenčia trypimo ir reikėtų vengti šaknų pažeidimų. Jaunų augalų nereikėtų genėti bent 5 metus, o vėliau apkarpyti kas dvejus-trejus metus. Prieš žiemą nupjaunama pusė šakų maždaug iki pusės, taip paskatinant ūglių augimą ir padidinant uogų derlių.
Bruknių dauginimas
Auginiais. Ankstyvą pavasarį įstrižu kampu nupjaunamas 10 cm ilgio jaunas dar nesumedėjęs ūglis. Pašalinami apatiniai lapai ir paruoštas auginys trečdaliu įsodinamas į gilų indą, pripildytą vandeniui laidžiu dirvožemiu. Auginys gerai palaistomas ir indas pastatomas šviesioje, netiesiogiai apšviestoje vietoje patalpoje ar lauke. Auginys įsišaknija ilgai, todėl per tą laiką palaikoma drėgna žemė, o rudens pradžioje turėtų matytis naujas augimas.
Dalijant šakniastiebius. Tai paprastas ir greitas būdas užsiauginti naujų augalų. Iškasamas augalas maždaug 7,5 cm spinduliu, nupurtomos arba nuplaunamos žemės ir apžiūrimos šaknys. Nukerpama tose vietose, kur šaknys jungiasi su antžeminiais stiebais, ir visos atskiros dalys iš karto persodinamos.
Bruknių derlius
Bruknes gana malonu rinkti, nes sunokusios uogos lengvai nubraukiamos nuo augaliuko ir tiesiai subyra į saują. Bruknių derlius kasmet miškuose būna nevienodas, nes jų derlių gali lemti vėlyvos pavasarinės šalnos, nušaldančios bruknių žiedus.
Nepatariama rinkti nevisiškai sunokusių uogų. Tokios pusžalės uogos būna rūgštesnio, palyginti aitresnio skonio ir gana greitai gendančios. Negana to, dar gadina ir prinokusias uogas. Iš neprinokusių uogų išvirta uogienė būna prastesnė ir greičiau ima rūgti. Prisirinkus uogų, derliui išlaikyti geriausia jas apdoroti: konservuoti, išvirti, sutrinti, džiovinti arba užšaldyti.
Vaistinei medžiagai ruošti galima pasirikti ir bruknių lapų, kurie skinami kartu su šakelėmis anksti pavasarį arba rudenį po uogų derliaus. Lapai naudojami džiovinti, o tai padaryti galima lapus laikant paskleidus šiltoje, sausoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje.
Bruknių ligos ir kenkėjai
Bruknės, nors ir retokai sergančios, negali išvengti tokių ligų, kaip lapų dėmėtligė, rūdligė, fitoftoros šaknų puvinys, degligė, uogų puvinys, miltligė.
O iš retsykiais užpuolančių kenkėjų galima paminėti blakes, žiedgraužius, lapsukius, amarus.
Bruknių nauda
Dekoratyvumas. Bruknės gėlyne gali būti sodinamos labai įvairiuose kampeliuose. Puikiai tinka pavėsingiems pakraščiams apželdinti ar sodinti po dideliais krūmais bei medžiais, taip pat formuoti kiliminę visžalę dangą. Dauguma veislių pasižymi žymiai stambesnėmis uogomis, nei laukiniai gentainiai, todėl sulauksite ir didesnio derliaus, ir aplinkos papuošimo. Vazone pasodintos bruknės gražina terasas, balkonus ar kitą sodybos kampelį. Pasisodinę bruknių galite sulaukti ir jų medaus, nes augalas išskiria daug nektaro ir labai vilioja bites.
Maistas. Uogos naudojamos daugelyje kulinarinių receptų. Jas galima valgyti žalias, šaldyti, džiovinti arba iš jų virti uogienes, gaminti drebučius, želė, kompotus, konservus, iš bruknių sulčių ruošti gaiviuosius ir svaigiuosius gėrimus, trauktines (JAV iš bruknių gamina vyną). Bruknių uogienė yra puikus pagardas prie mėsos, paukštienos (ypač kalakutienos). Uogose gausu cukrų – apie 5-8 %, kartais net 12 %, apie 2-3,5 % organinių rūgščių (citrinų, obuolių, vyno, oksalo, acto), iš kurių pagrindinė benzoinė rūgštis tarnauja kaip konservantas.
Bruknių vaistinės savybės
Apie bruknių naudą sveikatai galima rašyti ištisus vadovėlius. Tokių vitaminų, kaip C, B1, B2, PP ir medžiagų karotino, vakcinino, arbutino, likopino ir rauginių medžiagų gausa pasižyminčios uogos naudojamos organizmui papildyti vitaminais. Bene pagrindinė gydymui skirta vaistinė žaliava yra bruknių lapai. Labai vertinama iš lapų bei uogų paruošta bruknių arbata, pasižyminti antioksidacinėmis savybėmis, o pagaminti antpilai pasižymi antiseptinėmis, antibakterinėmis savybėmis. Bruknių arbata skatina šlapimo išsiskyrimą, slopina šlapimo pūslės ir takų uždegimus, mažina karščiavimą, slopina viduriavimą, ja gydomas reumatas, gastritas, podagra, padidėjęs kraujospūdis. Uogos ir jų sultys padeda slopinti gerklės uždegimą, kosėjimą, stiprina organizmą, didina skrandžio sulčių rūgštingumą. Naudojant kaip kosmetinę priemonę, sultys ar tyrelės ramina niežtinčią odą, naikina spuogelius.
Šaltiniai:
Gudžinskas Z. Kur uogauti Lietuvoje, Kaunas: Leidykla „Šviesa“, 2008.
Navasaitis M., Ozolinčius R., Smaliukas D., Balevičienė J. Lietuvos dendroflora. Monografija, Kaunas: Leidykla „Lututė“, 2003.
Kaunienė V., Kaunas. E. Vaistingieji augalai, Vilnius: Leidykla „Varpas“, 1991
https://www.botanikos-sodas.vu.lt/puslapiai/augal%C5%B3-gentys/brukn%C4%97
https://www.gardeningknowhow.com/ornamental/shrubs/lingonberry/growing-lingonberry-plants.htm
https://gardenerspath.com/plants/fruit/grow-lingonberries/#Cultivation-and-History
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
