Puskiparisis itin mėgstamas augalas dėl savo dekoratyvios išvaizdos ir įvairaus pritaikymo sode. Jis dažnai naudojamas sodų, parkų ar kitų kraštovaizdžio objektų apželdinimui. Nesvarbu, ar ieškote neaukštai augančio akcentinio augalo, tankios gyvatvorės ar unikalaus augalo pavyzdžio, puskiparisių įvairovė puikiai patenkins jūsų poreikius.
Šiame straipsnyje pateiksime išsamią informaciją apie puskiparisio auginimą ir priežiūrą, įskaitant tinkamos vietos, dirvos parinkimą bei dažniausiai pasitaikančias ligas ir puolančius kenkėjus.
Puskiparisis: išvaizda ir kilmė
Puskiparisis (Chamaecyparis) yra kilęs iš Japonijos ir priklauso kiparisinių augalų šeimai. Tai pačiai, kuriai priklauso ir kiparisai. Tačiau tai visiškai skirtingi augalai, todėl jų maišyti nederėtų.
Tai yra vidutinio dydžio visžalis krūmas arba medis, natūralioje aplinkoje galintis užaugti iki 20 m aukščio ir net 6–9 m pločio. Tačiau kraštovaizdžio dizainui dažniausiai pasirenkamos žemaūgės veislės bei rūšys, kurios kompaktiškai dera sodo dizaine.
Puskiparisis išsiskiria kompaktiška ir tankia lapija, kuri sukuria nuostabų ryškių žalių spalvų reginį. Lapai žvyniški, maži, suteikiantys augalui švelnią, plunksnišką išvaizdą. Lapų spalva varijuoja nuo sodriai žalios, gelsvos iki sidabriškai mėlynos.
Vaisius – rutuliški, sumedėję kankorėžiai, kurie subręsta maždaug per metus. Sėklos su siaurais sparneliais.
Puskiparisiai bet kuriam kraštovaizdžiui suteikia elegancijos ir ramybės. Dažniausiai jie pasirenkami apvadams, gyvatvorėms ar kaip akcentiniai augalai. Naudinga ir šių augalų mediena: ji gražios tekstūros, šviesi arba rausva, todėl iš puskiparisių medienos gaminami baldai, mediniai dirbiniai, ji naudojama apdailai. Be to, iš kai kurių rūšių lapų gaunami eteriniai aliejai naudojami kvapų terapijoje ir parfumerijoje.
Kuo puskiparisis skiriasi nuo kipariso?
Nors abu šie augalai priklauso kiparisinių augalų šeimai, tačiau jie skiriasi savo išvaizda, paplitimu ir botaniniu skirstymu. Esminiai puskiparisio ir kipariso skirtumai:
| Savybės | Puskiparisis | Kiparisas |
| Natūralus paplitimas | Šiaurės Amerika ir Rytų Azija | Viduržemio jūros regionas ir kai kurios Šiaurės Amerikos dalys |
| Išvaizda | spyglių spalva svyruoja nuo šviesiai žalios iki melsvai žalios ar net sidabrinės; šakos mažesnės ir švelnesnės nei kiparisų; žievė plonai pleiskanota. | turi siauresnę, koloninę arba kūgišką formą su tankiais, tamsiai žaliais spygliais; žievė lygi arba šiek tiek pleiskanota. |
| Auginimo sąlygos | patinka drėgnesnės, vėsesnės sąlygos; jautresni sausrai; auginami vidutinio klimato zonose. | geriau auga šiltame ir sausame klimate; atsparūs sausroms; sodinami vietose, kur reikalingi augalai gerai toleruojantys karštį. |
| Dekoratyvumas | rūšių ir veislių įvairovė leidžia juos naudoti nuo bonsų auginimo iki aukštų dekoratyvinių medžių; jie populiarūs kaip gyvatvorių augalai arba soliteriai soduose. | naudojami kaip dekoratyviniai medžiai, gyvatvorėse, sodinami kaip vėjo užtvaros; siejami su Viduržemio jūros regiono kraštovaizdžiu. |
| Mediena | dažniau naudojama mažesniems mediniams baldams, dirbiniams, apdailai | kiparisų mediena vertinama dėl savo atsparumo ir naudojama įvairioms konstrukcijoms bei baldams gaminti |
Puskiparisio rūšys
Puskiparisių gentyje žinomos 6 rūšys, tačiau yra tiesiog neįtikėtina jų veislių įvairovė. Žemiau paminėsime kelias populiariausias puskiparisio rūšis, nes aptarti veisles tiesiog neįmanoma. Ieškant sau tinkamiausio augalo, geriausia konsultuotis su patikimais medelynais, kurie padės išsirinkti veislę pagal jūsų poreikius.
Puskiparisio rūšys:
- Lausono puskiparisis (Ch. lawsoniana) kilęs iš Šiaurės Amerikos vakarinės pakrantės. Jis yra vienas iš dažniausiai auginamų dekoratyvinių medžių. Šiai rūšiai būdingi švelnūs, žali arba mėlynai žalsvi spygliai.
- Žirniasėklis puskiparisis (Ch. pisifera) natūraliai paplitęs Japonijoje. Ši rūšis išsiskiria žvynuotais spygliais ir įvairių formų bei spalvų veislėmis. Šis puskiparisis labai populiarus tarp bonsų augintojų.
- Nutkinis puskiparisis (Ch. nootkatensis) kilęs iš Šiaurės Amerikos. Jam būdinga koloninė forma ir melsvai žali spygliai. Dažnai auginamas dėl savo atsparumo šalčiui ir vėjui.
Puskiparisio auginimui tinkamos sąlygos
Puskiparisiams geriausiai tinka vidutinio klimato sąlygos su pakankamai drėgmės. Šie augalai yra gana atsparūs šalčiui, tačiau jauni medeliai gali būti jautresni šalčiams ir sausroms. Todėl svarbu pasirinkti tinkamą vietą ir pasirūpinti tinkamomis auginimo sąlygomis.
Dirvožemis. Puskiparisiui patinka derlingas, gerai drenuojantis dirvožemis. Tinka komposto, lapinės žemės, durpių ir smėlio mišinys. Nepakenčia sunkių, kalkingų molio dirvų bei vietų, kur aplink užsistovi vanduo. Jeigu dirva labai drėgna, būtinas geras drenažo sluoksnis (bent 20 cm). Tinka neutrali ar lengvai rūgšti dirva (pH 5–6).
Šviesa. Puskiparisiui patinka saulė, tačiau reikėtų vengti sodinti ten, kur jį pasiektų intensyvūs popiečio saulės spinduliai. Per daug intensyvi saulė gali pažeisti jaunų augalų spyglius, todėl prireikus reikia užtikrinti bent šiek tiek šešėlio augalui. Žaliaspygliai puskiparisiai dažniau rekomenduojami sodinti daliniame pavėsyje, o gelsvaspygliai – saulėtoje vietoje.
Drėgmė. Augalas geriausiai jaučiasi drėgname klimate, tačiau svarbu, kad tos drėgmės nebūtų per daug. Jau minėta, kad užmirkusios žemės puskiparisis iš viso nepakenčia. Be to, šio augalo negalima sodinti žemumose ar įdubose, kur užsilaiko ne tik drėgmės perteklius, bet ir šaltis.
Puskiparisio sodinimas
Sodinant puskiparisį, jam paruošiama 0,6–1 m gylio duobė (gyvatvorėms ar alėjoms – griovys). Žemė pagerinama 5–6 kg durpinio komposto ar substrato bei mineralinėmis kompleksinėmis trąšomis.
Augalas sodinamas tokiame gylyje, kad šaknies kaklelis būtų lygiai su žeme. Žemaūgių formų puskiparisiai sodinami kas 1–2,5 m. Aukštesnių veislių – kas 3–4 m.
Pasodinus patariama žemę aplink mulčiuoti 5–7 cm storio durpių arba medžių žievės mulčiu. Mulčias ne tik padės sulaikyti drėgmę, saugos šaknis nuo temperatūrų svyravimų, tačiau ir padės apsisaugoti nuo piktžolių.
Tolesnė puskiparisio priežiūra
Laistymas ypač svarbus jauniems, neseniai pasodintiems puskiparisiams, nes jų šaknų sistema dar nėra pakankamai išvystyta, kad galėtų efektyviai pasisavinti drėgmę. Todėl pirmuosius metus rekomenduojama augalą laistyti kas savaitę. Vėliau, suaugę puskiparisiai, laistomi tik esant ilgoms sausroms. O labai karštomis ir sausomis dienomis rekomenduojama kartą per savaitę vandeniu aplieti visą augalą. Laistoma gausiai, tačiau saikingai. Stebėkite, kad žemė neužmirktų.
Tręšimas. Pavasarį ir vasaros pradžioje naudinga puskiparisį patręšti lėto išsiskyrimo, spygliuočiams skirtomis trąšomis.
Genėjimas. Geriausia genėti pavasarį arba ankstyvą rudenį. Genėjimas atliekamas siekiant išlaikyti arba suformuoti gražią augalo formą bei pašalinti ligotas ir pažeistas šakas. Svarbu genėti atsargiai, kad nebūtų pažeista pagrindinė augalo struktūra.
Žiemojimas. Žiemai puskiparisius rekomenduojama uždengti eglišakėmis, šiaudais, storai mulčiuoti arba užpilti lapais, o vėliau ir storu sniego sluoksniu. Net ir suaugusius augalus rekomenduojama pridengti (bent jau šaknis). Puskiparisiui labiau kenkia ne žiemos šalčiai, tačiau atlydžiai. Nuo staigios temperatūrų kaitos dažnai suskilinėja žievė. Tokias žaizdas pavasarį reikia patepti sodo tepalu.
Kaip dauginamas puskiparisis?
Puskiparisis gali būti padauginamas sėklomis, atlankomis arba auginiais. Dauginimas sėklomis nėra labai populiarus, nes jos sunkiai dygsta, be to, iš sėklų išauga motininiam augalui ne identiškas augalas. Dauginant sėklomis šios sėjamos pavasarį tiesiai į atvirą dirvą.
Daug patikimesnis ir rūšį bei veislę atkartojantis dauginimo būdas yra auginiais arba atlankomis. Auginiams tinka jaunų šoninių šakų viršūnės. Jos nupjaunamos aštriomis, dezinfekuotomis žirklėmis ar peiliu ir įsodinamos į vazoną su lengvos žemės mišiniu. Greitesniam įsišaknijimui pridengiama plėvele ir laikoma pavėsyje.
Dauginant puskiparisį atlankomis, pavasarį šalia augalo iškasamas griovelis ir pripildomas komposto. Apatinė šaka keliose vietose įpjaunama įstrižai ir prilenkiama prie žemės. Atlenktą šaką rekomenduojama pritvirtinti, kad neišsprūstų iš žemės. Šakos viršūnė pririšama vertikaliai prie kuoliuko.
Puskiparisio ligos, kenkėjai ir kitos problemos
Puskiparisiui gresia nukentėti nuo keleto ligų bei kenkėjų, tokių kaip amarai, voratinklinės erkės, šaknų puvinys ar grybelinės lapų ligos. Norint to išvengti reikia teisingai laistyti augalą, nepalikti vandens ant lapų nakčiai, neperlaistyti, stebėti, kad neužsistovėtų vanduo.
Saugantis nuo kenkėjų, rekomenduojama reguliariai tikrinti augalą, užtikrinti jam pakankamą maistinių medžiagų kiekį, o prireikus naudoti tinkamas apsaugos priemones: fungicidus ar insekticidus.
Dažna puskiparisio problema – gelstantys arba ruduojantys lapai. Dažniausiai tai natūrali gamtos ciklo dalis, kai dalis spyglių rudenį numetama ir pavasarį vėl atauga. Kitos to priežastys gali būti per mažai vandens ar saulės šviesos, prastas drenažas, šaknų puvinys arba nepakankamas maistinių medžiagų, dažniausiai azoto, kiekis.
Be to, šis augalas mėgsta rūgštesnę dirvą, kurios pH lygis yra 5–6. Jei dirva pernelyg šarminė, šaknys gali nesugebėti pasisavinti geležies iš dirvožemio, o tai gali sukelti chlorozę arba spyglių pageltimą.
Puskiparisio auginimas vazone
Kai kurias puskiparisio veisles galima auginti talpose, tačiau svarbu parinkti pakankamo dydžio, su didelėmis drenažo angomis vazoną. Reikia žinoti, kad puskiparisis nemėgsta persodinimo, todėl kuo didesnis vazonas bus parinktas ir kuo rečiau augalas jį išaugs ir teks persodinti, tuo geriau ir sveikesnis augs.
Persodinant talpą su puskiparisiu reikia paversti ant šono ir švelniai išstumti augalą su kuo daugiau dirvos. Persodinamas į naują, didesnę talpą, kuri turėtų būti užpildoma gerai drenuojančiu, derlingu vazoninių žemių mišiniu.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/puskiparisis/
- https://www.thespruce.com/hinoki-cypress-trees-2132062
- https://www.gardeningknowhow.com/ornamental/trees/false-cypress/
- https://plantaddicts.com/planting-false-cypress/
- https://harvesttotable.com/how-to-grow-false-cypress-chamaecyparis/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
