Sodininkystė Lietuvoje: ką ir kaip daržuose augino mūsų protėviai?

Mūsų šalies istorija ir ūkis neatsiejami nuo žemės dirbimo. Lietuvių tautosakoje ir liaudies kūryboje atsispindi žmonių meilė ir prisirišimas prie Motinos Žemės. Žemdirbystė, sodininkystė buvo neatskiriamos mūsų protėvių gyvenimo dalys, žmonės savo ūkiuose užsiaugindavo ne tik maisto, bet ir kitų buičiai reikalingų medžiagų – vaistų, pluošto drabužiams, įrankiams pasigaminti.

Įdomu tai, kad senolių darže nerastume daugelio šiandien mums gerai pažįstamų maistinių augalų. O štai nemažai sodininkystės technikų atlaikė metų išbandymus ir yra vis dar aktualios mūsų laikais.

Ką savo daržuose lietuviai augino nuo seniausių laikų?

Pirmieji sukultūrinti augalai Lietuvoje – kviečiai, miežiai, soros, kanapės. Archeologiniai tyrimai rodo, kad šios kultūros augintos Lietuvos teritorijoje jau besibaigiant 3 tūkstantmečiui prieš Kristų. Sorų grūdų randama kasinėjant ir to meto piliakalnius.

Seniausia lietuvių auginta vietinės kilmės daržovė – lankinis barštis. Greičiausiai jis buvo vartojamas maistui panašiai kaip dabartiniai kopūstai. Lankinis barštis – pavojingojo Sosnovskio barščio giminaitis – augintas XVI–XIX amžiuose. Visos kitos, šiandien mums gerai pažįstamos daržovės, į Lietuvą atkeliavo iš svetur.

Kopūstai, bulvės, pomidorai – kada ir kaip atsirado Lietuvoje?

Šiandien mėgstamos daržovės atkeliavo į Lietuvą iš įvairių vietų skirtingu laiku. Iš vokiečių žemių XIII–XIV a. atvežtos ropės, kopūstai, žirniai, pupos, pupelės, lęšiai, aguonos, rabarbarai, krienai, griežčiai, kultūriniai obuoliai. Dažnai šias naujas kultūras atveždavo ir platindavo vokiečių vienuoliai.

Agurkus, be kurių dabar neįsivaizduojame vasaros pietų stalo, į mūsų kraštus atvežė XIV–XV a. čia apsigyvenę totoriai ir karaimai. Šioms tautoms turime būti dėkingi ir už česnakų, svogūnų išplatinimą.

Kita daržovių plitimo banga nuo Viduržemio jūros pakrantės Lietuvą pasiekė XVI–XVII a. Naujų daržovių auginimą ir vartojimą populiarino kilusi iš Italijos LDK kunigaikštienė Bona Sforza. Ji skatino Lietuvoje itališką dvaro kultūrą bei virtuvę. Bonos Sforzos dėka imtos gausiai auginti morkos, petražolės, krapai. Dvarų virtuvėse atsirado pomidorų, brokolių, žiedinių kopūstų, alyvuogių aliejaus, razinų, muskato riešutų, egzotiškų vaisių, prieskonių.

Neatsiejama tradicinės lietuvių virtuvės dalis – bulvės. Iš jų gaminami cepelinai, Kėdainių, žemaičių blynai šiandien tapo svarbia, gal net svarbiausia, lietuviškos virtuvės dalimi. O pateko į mūsų kraštus bulvės tik XVII a. viduryje ir iš pradžių laikytos vaistiniu augalu bei delikatesu, augintos tik didikų ūkiuose. Palaipsniui bulvės išplito ir tarp paprastų valstiečių papildydamos didžiąja dalimi iš grūdinių kultūrų sudarytą jų racioną.

Sodus puoselėjo vienuoliai, užsienio specialistai

Prie šiuolaikinių maistinių kultūrų plitimo Lietuvoje labai prisidėjo vienuoliai. Kartu su katalikybe į mūsų kraštus atėjo ne tik vakarietiška kultūra, raštas, mokslas, bet ir sodininkavimo tradicijos. Pirmieji vienuoliai – dominikonai ir pranciškonai – įkūrė savo vienuolijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV amžiuje.

Prie vienuolynų kūrėsi sodai, buvo auginami daržai. Sodai tarnavo ne vien maistui, vaistažolėms užsiauginti, bet ir puošė miestus, apylinkes. Mat vienuoliai labai juos puoselėjo: įrengdavo soduose tvenkinius, kanalus, pasivaikščiojimo takus, augindavo įmantrius, akį traukiančius ir vietiniams gyventojams dažnai neregėtus augalus. Gerai žinomi iš tų laikų dalinai išlikę Misionierių, Bernardinų sodai Vilniuje.

Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas, Vytautas kvietė atvykti į mūsų šalį užsienio šalių specialistus, tarp jų ir sodininkus, daržininkus. Neužteko vien atsigabenti naujų sodo kultūrų sėklų, reikėjo išmokti tinkamai jas sodinti, prižiūrėti, dauginti. Prancūzų medikas bei gamtininkas Ž. E. Žiliberas (J. E. Gilibert), XVIII a. antroje pusėje dirbęs Lietuvoje, rašė, kad tuo laiku didžioji dalis Lietuvos valstiečių turėję sodus, juose auginę obelis, kriaušes, vyšnias, slyvas, vynmedžius. Anot Ž. E. Žilibero, valstiečiai mokėję skiepyti vaismedžius ne blogiau už prancūzų sodininkus.

Tradicinės sodininkystės technikos

Įdomu panagrinėti, kaip sode tvarkėsi mūsų protėviai, kokias technologijas naudojo siekdami užsiauginti gausų derlių. Nemaža dalis senųjų sodininkavimo technikų, perduodamų iš kartos į kartą, taikoma ir šiandien. Toliau apžvelgsime mūsų senolių sodininkavimo bei daržininkystės technikas, kurios praturtins jūsų sodą ir padės jam vešėti.

Sėjomaina

Sėjomainos techniką žmonės naudoja jau tūkstančius metų. Ne išimtis ir Lietuva, čia sėjomaina taikyti pradėta ne vėliau XI–XIII amžių. Sėjomaina – tai žemės ūkio kultūrų kaita, kai kasmet toje pačioje sklypo vietoje auginama kitokia kultūra. Ji neleidžia išeikvoti dirvožemio maistinių medžiagų ir kauptis kenkėjams bei ligoms, plėstis piktžolėms, kas dažnai nutinka, kai metai iš metų vienas ir tas pats augalas auginamas toje pačioje vietoje. Jei pastoviai auginsite toje pačioje sodo lysvėje, tarkime, pomidorus, tai pastebėsite, kad daugės jų kenkėjų ir ligų.

Pasitelkite sėjomainą – rotuokite pasėlius. Skirkite šiek tiek laiko išmokti sėjomainos pagrindams. Verta išsiaiškinti, kaip rotuoti augalus, kas tinka būti priešsėliu vienai ar kitai kultūrai. Sėjomainos technika tikrai padės užsiauginti gausesnį ir sveikesnį derlių, teks mažiau kovoti su kenkėjais ir gydyti augalus nuo ligų.

Augalų kaimynystė

Senolių sodininkystės išmintis byloja, kad tam tikri augalai, auginami kartu, gerina vienas kito būklę ir derlių. Pavyzdžiui, kai kurie augalai pritraukia naudingus vabzdžius, kurie padeda apsaugoti kitos rūšies augalą, augantį šalia. Yra augalų, veikiančių kaip repelentai (atbaidantys tam tikrus vabzdžius). Tokiomis savybėmis dažnai pasižymi vaistažolės. Iš kitos pusės, kai kurie augalai, pasodinti šalia „nesutars“, apsunkins vieni kitų augimą. Tad prieš planuojant sodinti daržą verta pasidomėti tinkama augalų kaimynyste.

Štai bulvės mėgsta pupų, pupelių, kukurūzų, česnakų draugiją, o krienai padeda joms apsisaugoti nuo spragių bei kolorado vabalų. Pomidorus tinka auginti šalia kopūstų, bazilikų, salotų, špinatų, svogūnų, česnakų, morkų, pupelių. Netinka pomidorus sodinti prie giminingų jiems daržovių – bulvių, paprikų ar baklažanų. Agurkai gerai jaučiasi šalia žirnių, pupelių, salotų, petražolių, tačiau nederėtų jų sodinti prie ridikėlių, bulvių, paprikų bei pomidorų.

Gamtos reiškinių stebėjimas

Nuo senų laikų žmonės stebėjo gamtos ciklus ir šiais stebėjimais rėmėsi dirbdami sode ar darže. Prieš sodindami maistines kultūras, žmonės žiūrėjo, ar grįžta migruojantys paukščiai, ar žydi tam tikri augalai, skleidžiasi medžių lapai. Stebėti gamtą labai svarbu ir mūsų nenuspėjamo oro ir besikeičiančio klimato laikais.

Atliekant darbus sode ar darže, neišeina remtis vien vidutinėmis nustatytomis datomis, nurodančiomis, kada kokį augalą sodinti, kada genėti ar rinkti derlių. Būtina atkreipti dėmesį į Motinos Gamtos ženklus – ji pažįsta save geriau nei mes. Pavyzdžiui, agurkus lauke reikėtų sodinti, kai pražysta alyvos; o parskridus gandrams ir pražydus gluosniams į lysves galima sėti morkas, petražoles, ridikėlius, špinatus, žirnius, sodinti krienus, kopūstų daigus.

Pasikartojančius sezoninius gamtos reiškinius tiria ir mokslo šaka fenologija. Lietuvoje pirmuosius fenologinius stebėjimus XVIII a. pradėjo jau minėtas Vilniaus universiteto gamtininkas Ž. E. Žiliberas. Gardino botanikos sode jis stebėjo, augalų vystymąsi ir registravo jų žydėjimo pradžią.

Sėklų ruošimas

Šiandien mes įpratę įsigyti augalų sėklų parduotuvėse – taip nereikia jų rinkti, saugoti per žiemą. Tačiau verta pasekti senolių pavyzdžiu ir daržovių ar kitų augalų sėklų pasiruošti patiems. Sėklų atrinkimas padeda išvesti geriausius augalus, gerinti jų savybes.

Kai sėklomis dar nebuvo prekiauta, žmonės kruopščiai jas atrinkdavo pagal pageidaujamas augalo savybes. Norėdami išlaikydami rūšių grynumą sėdavo skirtingas kultūras pakankamai toli viena nuo kitos. Patys rinkdami ir paruošdami sėklas kitiems metams, sutaupysite pinigų, pagerinsite savo daržovių ar dekoratyvinių augalų kokybę ir derlių.

Vaistažolių auginimas

Seniau žmonės buvo labiau priklausomi nuo savo ūkio, daržo, sodo. Senoliai savo sklypuose užsiaugindavo ne tik maisto, tačiau ir medžiagų įrankiams, drabužiams, dažams, vaistams pasigaminti. Vaistažolių auginimas buvo įprastas šalia kitų daržo bei sodo augalų. Vaistinės žolelės naudotos gydymui, sveikatinimuisi, ligų profilaktikai.

Aišku, šiais laikais mūsų medicina turi kitų, kartais efektyvesnių ir greitesnių priemonių ligoms įveikti, tačiau jokiu būdu negalime numoti ranka į senolių per amžius sukauptas žinias apie gydymąsi vaistiniais augalais. Vaistažolės gali būti naudojamos sveikatai sustiprinti, kaip (pagalbinė) priemonė gydant ligas, o pasigilinus į atskirų vaistinių augalų savybes, jų pagalba galime pagerinti emocinę būseną, pasigaminti natūralių kosmetikos bei namų apyvokos priemonių. Verta pasisodinti vaistingųjų augalų savo sklype ir susikurti namuose natūralią, gamtos išpuoselėtą vaistinėlę.