Vantos: ar žinote, kaip išsirinkti tinkamiausią? Kaip jas pasigaminti patiems?

Vantos yra neatsiejamas lietuviškos pirties elementas, jų pagalba atliekamas kūno masažas, t. y. vanojimas. Jos yra tiesiog augalų šakelės su lapais arba spygliais, patogiai surištos į mažas arba dideles šluoteles. Aptarsime populiariausias, beržines ir ąžuolines vantas, bei daugybę kitų augalų tinkamų vantoms. Vanojimo dėka šiluma prasiskverbia giliau į kūną (maždaug keliais centimetrais). Plačiai atsiveria poros, stipriai išsiplečia poodinės kraujagyslės ir pasišalina toksinai. Be to, vanojimas padeda žmogui atsipalaiduoti emociškai, mažina stresą.

Papildomas malonumas naudojant vantas yra eterinių aliejų, išsiskiriančių iš vantos lapų ar spyglių, aromatas. Taip pat įdomus faktas, kad lietuvišką žodį „vanta“ sudėtinga išversti į kitas kalbas, dažniausiai jis neturi savo atitikmens, o kitomis kalbomis vantos dažniausiai vadinamos tiesiog „šluotelėmis“. 

Nors visame pasaulyje galime rasti tradicinių pirčių, vantos yra būdingos labiau Šiaurės ir Vakarų Europai arba slavų ir baltų tautoms. Tai yra mūsų regiono pirties išskirtinis bruožas. Vantos naudojamos drėgno garo pirtyse, jos nėra tinkamos sausoms suomiškoms saunoms, nes esant aukštai temperatūrai ir mažai drėgmei jos tiesiog nudegintų kūną.   

Vantų rūšys

Vantas galima suskirstyti į lapuočių, spygliuočių bei žolelių. Pastarosios yra labiau skirtos aromaterapijai, o ne vanojimui. Galima į lapuočių vantas, skirtas vanojimui, įrišti žolelių šakeles. Iš esmės vantoms tinka visi nenuodingi augalai, neturintys dyglių. Be abejonės, rinktis reiktų mums pažįstamus augalus bei dar geriau susipažinti su jų savybėmis.

Lapuočių vantos

Šios vantos yra pačios populiariausios, jų gamyba ir priežiūra nėra sudėtinga. Galite jas gaminti iš beržų, ąžuolų, liepų ar netgi eukaliptų.

Beržinės vantos

Geriausiai žinomos ir turbūt plačiausiai naudojamos yra beržinės vantos. Tinkamiausias metas skinti medžių šakeles vantoms yra per jų brandos piką. Beržo brandos pikas Lietuvoje yra maždaug nuo birželio vidurio iki liepos vidurio. Šiuo metu surinktos šakelės yra gražios ir stiprios, sakoma, kad jos turi geriausių gydomųjų savybių ir nuo jų dar nebyrės lapai. Vantos formuojamos apie 40–50 cm ilgio. Beržo šakelės švelniai išdžiovinamos pavėsyje arba ką tik surinktos formuojamos į šluoteles ir surišamos geriausia natūralios kilmės (pavyzdžiui, medvilnine) virvute.

Išdžiovintos vantos nuo rudens iki pavasario laikomos šieno kupetoje (senais laikais) arba pakabintos vėsioje, sausoje vietoje palėpėje. Beržų lapuose yra vitaminų A ir C, taninų ir eterinio aliejaus. Paruoštas vantas prieš naudojimą, pavyzdžiui, žiemą, reikėtų kelias valandas pamirkyti vandenyje.

Beržinės vantos padeda nuo sąnarių ir raumenų skausmo bei yra tinkamos gydant egzemą. Taip pat jos gerina plaučių ventiliaciją ir gleivių išsiskyrimą, todėl padeda išvalyti plaučius. 

Ažuolinės vantos

Taip pat populiarios ir vertos dėmesio yra ąžuolinės vantos. Šio medžio lapų šakeles geriausia rinkti birželio–rugpjūčio mėnesiais tamsiuose, drėgnuose miškuose. Didelė ąžuolo lapų vanta gerai priglunda prie kūno. Ji yra švelni ir turi tanino, kuris ypač naudingas odai. Ąžuolo vantos rekomenduojamos sergantiems odos ligomis, pavyzdžiui, egzema. Jos ypač tinka riebiai odai, po procedūros oda tampa elastingesnė ir labiau matinė. Ąžuolinės vantos taip pat rekomenduojamos žmonėms, turintiems kraujagyslių ligų, taip pat padeda kovoti su aukštu kraujospūdžiu.

Liepų vantos

Liepų vantos turi daug eterinių aliejų ir antibakterinių medžiagų. Liepų lapuose esančios medžiagos pasižymi stipriomis dezinfekuojančiomis savybėmis. Taip pat galima užpilti liepų nuoviro ant akmenų. Naudojant liepų vantas skatinamas geresnis sušilimas ir prakaitavimas. Ypač rekomenduojama 6 metų ir vyresniems vaikams. Kartais jos vadinamos moterų vantomis.

Eukalipto vantos

Eukalipto vantos dažniausiai yra gaminamos iš medžių, augančių Kaukaze. Tokios vantos turi gydomųjų savybių ir skleidžia stiprų kvapą. Eukaliptas pasižymi stipriu antiseptiniu poveikiu. Jų trūkumas – trapumas. Lapai greitai nukrenta, todėl eukalipto šakeles patartina įpinti į beržo ar ąžuolo vantą.

Kitos lapuočių vantos

Vantoms taip pat naudojamos drebulės ar ievos medžių šakos. Svarbiausia vengti nuodingų medžių ir augalų. Taip pat vantas galima daryti iš klevo (nors jos labiau naudojamos kaip vėduoklės), šermukšnio, uosio, guobos.

Spygliuočių vantos

Spygliuočių vantos yra kiek neįprastos, naudojamos rečiau. Jeigu norite kitokių pojučių, būtinai išbandykite vantas iš maumedžių, kadagio ar iš eglės, kėnio.

Maumedžio vantos

Maumedžio vantos pasitaiko retai, bet verta jas išbandyti, nes suteikia malonių pojūčių. Tokią vantą reikia užpilti verdančiu vandeniu  ir apie 15–20 minučių palaikyti. Vanojimas tokia vanta turi būti švelnus, labiau panašus į glostymą, esant aukštai temperatūrai ir maždaug 70–80 proc. drėgnumui.

Kadagio vantos

Verta išbandyti kadagio vantą. Šis medis yra plačiai paplitęs mūsų miškuose, tad galite nesunkiai vantas paruošti patys. Ypač tinka padų vanojimui, bet galima naudoti visam kūnui. Kadagys turi antiseptinių savybių bei išskiria daug fitoncidų. Skleidžia puikų aromatą pirtyje. Tokią vantą irgi prieš naudojimą reikia užpilti karštu vandeniu. Vantoms tinka paprastojo kadagio šakelės, netinka kazokinis kadagys arba panašiai į kadagį atrodantis kukmedis.

Kartais vanojimui naudojamos taip pat eglės ar kėnio vantos.

Žolelių vantos

Pelyno vantos buvo naudojamos nuo senovės. Jos vartojamos sergant lėtiniu bronchitu, bronchine astma, reumatu ar inkstų ligomis. Šakelės vantoms pradedamos rinkti ir gaminti nuo balandžio mėnesio, kai stiebai ir lapai būna sustiprėję, bet dar neišdžiūvę. Pasižymi ypač stipriu antiseptiniu poveikiu.

Žolelių vantomis nevanojame, jos naudojamos aromaterapijai, odos šveitimui. Taip pat žolelių stiebus rekomenduojame įrišti į medžių šakelių vantas, kurios skirtos vanojimui.

Tradiciškai pirtyje naudojamos taip pat jonažolių, vingiorykštės, ramunėlių, dilgėlių, melisų, šalavijo bei mėtų vantos. Vantoms galima naudoti beveik visas vaistažoles, bet daugelio žolių reikia privengti besilaukiančioms moterims bei alergiškiems asmenims.

Kaip pasigaminti vantą pirčiai?

Vantoms skirtos šakelės renkamos sausomis dienomis iš jaunų medžių. Medžių šakelės turi būti plonos ir turėti pakankamai lapų. Geriausios beržo šakelės gaunamos išlenkus beržą ir nuo viršūnės nupjovus keletą šakelių. Iš nupjautų šakelių suformuojama pakankamo storio šluotelė, kurios kotas be lapų yra apie 20 cm ilgio. Jis turi patogiai tilpti į delną ir neturėti aštrių šakelių. Įprastas vantos ilgis yra apie 40–50 cm.

Vanta surišama tvirta medvilnine virvele ir dienai pakabinama vėsioje vietoje lauke. Po to ją galima kruopščiai suvynioti į popierių (bet nebūtina) ir pakabinti sausoje vėsioje vietoje, pavyzdžiui, palėpėje. Tinkamai išdžiovintos šluotelės turi žalius, matinius lapus ir reikiamą kiekį vaistinių medžiagų.

Jei nėra vietos, kur būtų galima pakabinti vantas, jas taip pat galima sudėti vieną ant kitos. Tačiau jas reikia kartkartėmis apversti, kad nuo savo svorio nesideformuotų. Senovėje jau pagamintos vantos taip pat buvo laikomos šieno kupetoje, kuri vietoj popieriaus suteikdavo apsauginį sluoksnį šakelėms su lapais.

Pavasarį bei vasarą galima naudoti šviežias, ką tik surištas lapuočių vantas. Tokių vantų nereikia mirkyti vandenyje prieš pirtį.

Vantų paruošimas prieš pirtį

Jei naudojate anksčiau pagamintas ir išdžiovintas vantas, prieš einant į pirtį, jas reikia apie 2–4 valandas pamirkyti šaltame vandenyje, kad lapai ir šakelės išmirktų. Prieš naudojimą vantos turi būti garinamos, t. y. suminkštinamos ir grūdinamos ant akmenų.

Tam išmirkytas vantas padėkite ant karštų akmenų ir užpilkite vandeniu, tada vėl pamerkite į šaltą vandenį ir procedūrą pakartokite porą kartų. Per tą laiką vantos išskiria eterinius aliejus. Lapai ir šakelės tampa drėgnos ir minkštos. Nelaikykite vantų ant akmenų per ilgai, nes jos pernelyg įkais ir gali nudeginti odą.

Taip pat nepamirškite, kad prieš vanojimą ant akmenų pilamas vanduo, kad būtų išskirta kuo daugiau garo. Vantų pagalba mes valdome išskirtą garą, kad sukurti norimus pojūčius ir ilgalaikį poveikį visam organizmui.

Vantų „masažas” arba vanojimo procedūra

Vanojimas – tai menas, kurio reiktų mokytis iš pirtininkų. Jų yra profesionalų bei organizuojami mokymai apie pirties technologiją, priemones, taisyklingą vanojimo procedūrą. Be to, Lietuvoje vyksta vanojimo čempionatai. Taip pat galima sudalyvauti pirties ritualuose su profesionaliais pirtininkais, tai geriausias būdas išmokti šio meno.

Vantą pirtyje reikia laikyti drėgną. Ją reikėtų periodiškai sudrėkinti šiltu vandeniu (įdėti į medinį kibirą su šiltu vandeniu). Vanojantis asmuo turėtų atlikti švelnius judesius, švelniai liesdamas kūną vantomis. Jei garai labai karšti (daugiau kaip 60 ºC), vanoti reikia atsargiai, kad vanojamas asmuo nenusidegintų.

Vanojimas pagerina kraujotaką odoje bei gilesniuose audiniuose, taip pat kraujo, limfos ir tarpląstelinio skysčio tekėjimą visame kūne. Lapuose esantys eteriniai aliejai patenka į odą, pagerėja medžiagų apykaita, o tai apsaugo odą nuo ankstyvo senėjimo. Masažas su vantomis turi teikti malonumą, o ne kančias, tad kartais reikia atsiklausti vanojamo asmens, kaip jis jaučiasi. Kartais vanojant naudojama vilnonė pirštinė, kad vanojimo metu nenudegtų ranka.

Masažas su vantomis pradedamas nuo pėdų, o baigiamas ant pečių priekyje ir nugaroje. Masažuojamas asmuo turėtų gulėti rankomis išilgai liemens. Kūną reikia glostyti, apvynioti vantomis, lengvai stuksenti ir purtyti. Jei vantų temperatūra per daug pakyla, jas reikia atvėsinti šaltu vandeniu.

Po šios procedūros gali atsirasti lengvas galvos svaigimas. Tai normalus reiškinys. Kiekvieną kartą išeidami iš pirties turėtumėte atsivėsinti šaltu (lediniu) vandeniu. Tai labai svarbu!