Japoniškas sodas šalia namų – taip, misija įmanoma!

Turinys

Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Japoniškas sodas tai – harmonijos ir ramybės oazė mūsų šurmuliuojančiame pasaulyje. Čia kiekvienas akmuo, kiekvienas vandens lašas ir kiekvienas augalas yra svarbus, o jų kuriama dermė yra tarsi pokalbis tarp gamtos ir žmogaus sielos. Kodėl japoniški sodai taip populiarėja visame pasaulyje? Ko gero, viena iš priežasčių – spartėjantis gyvenimo tempas ir vis dažnesnis pavargusio, perdegusio žmogaus noras rasti ramybę. Toliau skaitydami šį tekstą sužinosite ne tik japoniško sodo istoriją ir filosofiją, bet – svarbiausia – praktinių patarimų, kaip sukurti tokį sodą Lietuvoje, šalia savo namų.

Japoniško sodo elementų magija

Pagrindiniai japoniško sodo elementai yra akmenys, vanduo ir medžiai. Akmenys japoniškame sode simbolizuoja ištvermę ir ilgaamžiškumą, vanduo – nesulaikomą gyvenimo tėkmę, medžiai – nuolatinį tobulėjimą. Japonai tiki, kad akmenys ir vanduo turi magiškų galių, todėl žiūrint į juos skaidrėja ir valosi žmogau siela.

Kiti japoniško sodo elementai – mažosios architektūros formos, įvairių formų ir paskirties žibintai, bambukų tvorelės ir atramos, pavėsinės, tilteliai, vartai, varpeliai ir pan. – padeda sukurti išbaigtą kompoziciją, ypatingą atmosferą ir jaukumą. Šios konstrukcijos turėtų būti gaminamos iš natūralių medžiagų, pavyzdžiui, medžio ir akmens, kad būtų išlaikyta harmonija su natūralia aplinka.

Kiekviena detalė japoniškame sode turi savo prasmę, pavyzdžiui, takelis – tai takas per gyvenimą, tiltelis – kelionė iš vieno pasaulio į kitą, vartai žymi dviejų pasaulių sandarą ir įleidžia lankytojus į sodo pasaulį.

Yra „sausųjų peizažų“ arba zen sodų kategorija, kurioje nenaudojamas vanduo. Vietoj to, smėlis ar smulkūs akmenukai atlieka vandens vaidmenį, jų paviršiuje sukuriama banguota tekstūra, imituojanti vandens judėjimą. Tai simbolizuoja laikinumą ir materialaus pasaulio kintamumą.

Japoniškų sodų istorija

Japoniškų sodų ištakos siekia Asuka laikotarpį (538-710 m. po Kr.), kuris vystėsi Heian, Kamakuros, Muromači ir Edo laikotarpiais, ir kiekvienoje epochoje atsirado unikalių stilių ir elementų. Iš pradžių įkvėpti kinų kraštovaizdžio sodininkystės, japonų sodai palaipsniui išvystė savitą estetiką, daugiausia dėmesio skirdami minimalizmui, asimetrijai ir natūralių kraštovaizdžių imitacijai miniatiūrine forma.

Japoniški sodai yra glaudžiai susiję su šintoizmo religija, kurioje gamta laikoma šventa. Daugelyje šintoistų šventyklų yra japoniškų sodų, kurie yra laikomi kami (dievybių) gyvenamąja vieta. Tai rodo, kad sodas ne tik estetinis ar rekreacinis elementas, bet ir dvasinis.

Meistriškai suplanuotas japoniškas sodas

Japoniško sodo planavimas reikalauja atidumo ir nuoširdaus požiūrio į gamtą, nes šio tipo sodai siekia perteikti gamtos grožį ir ramybę. Čia pateikiame keletą pagrindinių principų ir žingsnių, kaip teisingai suplanuoti japonišką sodą.

Svarbiausia pasirinkti vietą žemės sklype: norint atkurti šiuose soduose dažnai vaizduojamas kalvas, idealiai tinka nuošali vieta, kurioje būtų galima užsisklęsti, pageidautina, su natūraliu nuolydžiu.
Numatykite kelius ir takelius: jie turėtų vesti lankytoją per japonišką sodą, leisti mėgautis skirtingais vaizdais ir sukurti kelionės pojūtį.
Vanduo yra svarbus elementas, simbolizuojantis gyvybę ir pasikeitimą. Tai gali būti tvenkinys, upelis ar krioklys.
Akmenų ir uolienų parinkimas suteikia japoniškam sodui struktūrą ir stabilumą, jų išdėstymas turi būti natūralus ir harmoningas.
Numatykite vietas suoleliams, pavėsinėms – vietoms, kur galima sustoti, pailsėti ir mėgautis sodo grožiu.
Japonų terminas „niwa” gali reikšti tiek sodą, tiek kiemą, rodydamas, kad tradicinėje japonų kultūroje nebuvo griežtos ribos tarp vidaus ir lauko erdvės. Sodai suprojektuojami taip, kad būtų matomi ir jais mėgaujamasi iš vidaus, o architektūra – atvira gamtai.
Japoniški sodai reikalauja nuolatinės priežiūros, kad išlaikytų savo formą, struktūrą ir estetiką. Planuokite japonišką sodą atsižvelgdami į laiką ir pastangas, kurias galėsite skirti jo priežiūrai.
Rinkdamiesi augalus, atsižvelkite į jų atsparumą Lietuvos klimatui. Įtraukite augalus, kurie žydi skirtingais metų laikais, kad sodas visada būtų gyvas. Tai sezoniniai akcentai. Augalai turi būti pasirinkti ir išdėstyti taip, kad atrodytų kuo natūraliau, be pernelyg dirbtinio formavimo.

Sakuros japoniškame sode: nuo sodinimo iki priežiūros

Japoniškas sodas daugeliui pirmiausia asocijuojasi su žydinčiomis sakuromis ir spragsinčiomis „asmenukėmis“. Kai sakuros žydi, pasaulis pavirsta į svajingą rožinę fantaziją. Kaip rožiniai debesys, kurie nusileido ant žemės, sakurų žiedai švelniai glosto šakas, o kiekvienas žiedas yra kaip mažas, subtilus pažadas – apie naują pradžią, apie šviežumą, kuris atgaivina sielą po ilgos žiemos miego.

Išmintingas ir kantrus sodininkas gali džiaugtis sakurų žydėjimu ir savo sode Lietuvoje. Sodinant medelius rekomenduojame pasirinkti šiltą ir saulėtą vietą sode ar kieme, kur medis bent 6 valandas būtų apšviestas tiesioginių saulės spindulių. Žydinčios sakuros gali užaugti nuo 5 iki 10 metrų aukščio, todėl palikite joms pakankamai erdvės: sodinkite atokiau nuo pastatų ir aukštų kitų augalų. Sakuras geriausia sodinti pavasarį, pasibaigus šalnoms. Šie medeliai mėgsta derlingą dirvožemį su geru drenažu: sodindami į duobę įmaišykite organinių medžiagų, pavyzdžiui, komposto, mėšlo, žaliosios trąšos ar durpių. Atkreipkite dėmesį, kad sodinukas būtų pasodintas tokiame pačiame gylyje, kaip ir augo anksčiu.

Japoniško sodo sakurų priežiūra yra paprastesnė, nei daugelis mano. Laistyti reikia tik tada, jei ilgai trunka sausra. Kartą per metus, pavasarį, reikia tręšti granuliuotomis trąšomis. Venkite dažno genėjimo, nebent tai būtina. Sakuros gali būti pažeidžiamos tam tikrų kenkėjų, pavyzdžiui, amarų, ir grybelinių ligų, todėl svarbu reguliariai tikrinti augalą ir imtis priemonių, jei pastebimi ligų požymiai.

Lietuvoje taip pat galima rasti atšiauresniam klimatui tinkamų kriaušių arba vyšnių veislių, kurios žydi panašiai kaip sakuros.

Sakuros japoniškame sode: nuo sodinimo iki priežiūros

Japoniškas sodas: nuo pušies iki bijūnų

Itin rūpestingai japonai renkasi augalus. Kuriant japonišką sodą, daugiausia dėmesio skiriama visžaliams medžiams ir krūmams, kurie įdomūs ištisus metus. Vienas mėgstamiausių – pušis, ilgaamžiškumo ir pastovumo simbolis. Taip pat kiti spygliuočiai, tokie, kaip eglės ir kadagiai. Bambukas japoniškame sode simbolizuoja vyriškumą, ištvermę, kilnumą, todėl sodinamos bambuko giraitės, iš bambuko daromos tvorelės.

Sodo žemė, aptraukta samanomis, tampa vešliu, žaliu kilimu, kuris primena ramų, senovinį mišką. Žalia samanų danga japoniškuose soduose (vadinama „sekitei”) yra kruopščiai prižiūrima ir kerpama, kad išlaikytų tobulą žalumą ir tekstūrą.

Žydintys japoniško sodo medžiai – dažniausiai slyvos ir sakuros; krūmai – kamelijos ir azalijos; labiausiai vertinamos gėlės – vilkdalgiai, narcizai, rododendrai, orchidėjos, lotosai, aguonos, chrizantemos, bijūnai.

Japoniško sodo augalai Lietuvoje

Japoniško sodo kūrimas Lietuvoje yra iššūkis dėl skirtingų klimato sąlygų (palyginus su Japonija). Vis dėlto, kai kurie augalai ir medžiai gali gerai augti Lietuvos klimato sąlygomis ir sukurti japoniško sodo estetiką. Rekomenduojame keletą augalų, kurie yra puikus pasirinkimas japoniško sodo kūrimui Lietuvoje.

Medžiai. Kaštonas (Aesculus hippocastanum) – stiprus ir išraiškingas medis, galintis sukurti gražų foną japoniškam sodui. Klevai – japoniški klevai (Acer palmatum) yra žinomi dėl savo gražių lapų ir formų. Lietuvoje reikėtų ieškoti atsparių šalčiui veislių. Bambukas – nors bambukas ir nėra būdingas Lietuvos klimatui, yra šalčiui atsparių veislių, kurios gali būti auginamos vazonuose ir žiemą perkeltos į patalpas.

Krūmai. Azalijos ir rododendrai – šie krūmai yra labai populiarūs japoniškuose soduose dėl savo ryškių žiedų.

Gėlės. Pakalnutės, mėlynės, žibutės – dėl savo spalvingų žiedų gali tapti gražiu japoniško sodo akcentu. Be to, tai žoliniai augalai, gerai augantys Lietuvos klimato sąlygomis, todėl gali būti naudojami ir kaip japoniško sodo žemės dangalai.

Japoniško stiliaus sodo ypatybė ta, kad jis džiugina akį iki vėlyvo rudens, skirtingai nei daugelis amerikietiško ar europietiško stiliaus parkų, prarandančių žavesį pasibaigus sezonui.

Japoniškas sodas – kur semtis įkvėpimo?

Japonų kultūra ir japoniški sodai patrauklūs ir įdomūs daugeliui pasaulio tautų. Nei išimtis ir Lietuva. Galime manyti, kad šią trauką lemia ir mūsų senojo tikėjimo ištakos. Juk senajame pagoniškame lietuvių tikėjime buvo itin pabrėžiama gamtos reikšmė. Lietuviai garbino miškus: jie buvo laikomi dievų, dvasių ir vėlių buveinėmis. Šventi vandens telkiniai, medžiai, akmenys – mūsų protėvių dieviškumo pajautos ir apraiškos. Tiek Vilniuje, tiek Kaune esantys japoniški sodai gali tapti tikru įkvėpimo šaltiniu kuriantiems savo sodą.

Vilniuje japoniškas sodas įkurtas net 5 hektarų teritorijoje. Ką čia galite pamatyti?.. Japoniškiems sodams būdingą sausąją upę, sakuras, japoniškus tiltelius, vandens kaskadą, taką ant vandens, japoniškus karpius, vaikų žaidimo aikštelę ir net Fudži ugnikalnį vaizduojantį kalnelį. Sodas atidarytas 2023 m.

Kaune, Nemuno saloje, yra pasodintas sakurų parkas, kuris buvo įkurtas kaip simbolinis draugystės parkas, atspindintis glaudžius Kauno ir Japonijos ryšius. Parkas yra skirtas pagerbti Japonijos konsulo Čijunės Sugiharos atminimą, kuris, kartu su olandų konsulu Janu Zvartendijku, išdavė Japonijos vizas tūkstančiams žydų, taip išgelbėdami kelių tūkstančių žydų gyvybes 1939–1940 metais.

Japoniškas sodas ne tik matomas, bet ir patiriamas. Vingiuoti takai, skirti sulėtinti lankytojo žingsnį, lapų šnarėjimas, šviesos ir šešėlių žaismas, subtilus pušų kvapas – visa tai prisideda prie daugialypės juslinės patirties, kuri yra ir įžeminanti, ir pakylėjanti.