Epimedis dar žinomas kaip vyskupo kepurė arba fėjų sparneliai / fėjų gėlė yra kiek magiškas ir ypatingas augalas. Visų pirma, tai visžalis augalas, o tai gana reta Lietuvoje. Jis taip pat žavi savo gležnais, trapiais žiedais ir chameleoniška išvaizda. Kas šis augalas ir kur bei kaip reikia jį auginti? Apie visą epimedžio auginimą papasakosime šiame straipsnyje.
Epimedis: išvaizda ir paplitimas
Epimedis (Epimedium) yra pėdlapinių šeimos augalų genties atstovas. Žinoma net 50 jo rūšių, besiskiriančių savo išvaizda ir ypatybėmis. Natūraliai paplitęs Pietų Europoje, Rytų Azijoje bei Šiaurės Afrikoje. Gana dažnai auginamas ir Lietuvoje.
Tai puikus pavėsingų vietų augalas, kuris puikiai jaučiasi net augdamas po medžiais bei krūmais. Tankūs jų sąžalynai sudaro ištisą žemės „kilimą“.
Epimedis yra daugiametis žolinis, medingas, visžalis, kartais vasaržalis augalas, užaugantis iki 10–50 cm aukščio. Nors tai žolinis augalas, tačiau dažnai suformuoja kerus. Lapai paprasti arba sudėtiniai, kiaušiniški, lancetiški arba beveik apskriti, kartais skiautėti, dygiu lapalakščio kraštu.
Ankstyvą pavasarį pirmiausiai iš po pernykščių lapų pasirodo tamsūs lapkočiai, tuomet ima skleistis lapai ir pasirodo žiedkočiai su žiedų kekėmis. Balandis – pats epimedžių žydėjimo pikas. O žiedai labai įvairiaspalviai: balti, rausvi, geltoni, oranžiniai, ne retai kelių spalvų. Žiedai susitelkę į viršūninius kekės arba šluotelės pavidalo žiedynus.
Epimedžio vaisius – atsidarančioji dėžutė. Sėklos su gana stambiu, sultingu apysėkliu. Jos sunoksta birželio–liepos mėnesiais.
Epimedžio rūšys
Epimedis išsiskiria rūšių gausa, todėl mėgstamas ne tik sodininkų mėgėjų, tačiau ir kolekcininkų. Vienos epimedžių rūšys yra dekoratyvios, kitos naudojamos kaip vaistiniai augalai.
Tačiau epimedžiai stebina ne tik rūšių, bet ir veislių bei hibridų įvairove, tad rinktis tikrai yra iš ko. Aptarsime tik keletą populiariausių epimedžio rūšių:
- Alpinis epimedis (E. alpinum) pavasarį išauginai rusvai žalius lapus, kurie vasarą pažaliuoja, o atėjus rudeniui įgauna ryškiai rudą spalvą. Užauga iki 35 cm. Žydi gegužės mėnesį rožine spalva.
- Stambiažiedis epimedis (E. grandiflorum) naudojamas kaip vaistinis augalas. Užauga iki 20 cm aukščio. Lapai maži, be palaipų, tačiau žiedai dideli, baltos spalvos, primenantys orchidėjos žiedus.
- Raudonasis epimedis (E. rubrum) yra viena iš populiariausių epimedžio rūšių. Pavasariniai lapai yra rausvo atspalvio, vasarą tampa žali, o rudenį vėl parausta. Auga kupstais. Užauga iki 30 cm aukščio. Žiedai rožinės spalvos. Pražydėjus lapai nusvyra. Tai visžalis epimedis.
- Šviesusis epimedis (E. davidii) yra miniatūrinis augalas, užaugantis vos iki 5 cm aukščio. Tačiau žiedų skersmuo net 1 cm. Žiedeliai geltonos spalvos su rausvais taurėlapiais. Lapai rudai taškuoti. Šią rūšį reikia saugoti nuo piktžolių, kad neužgožtų.
Epimedžio auginimas: kur ir kada sodinti?
Epimedis – idealus pavėsingų ir šešėliuotų vietų augalas. Jie puikiai auga po medžiais, krūmais, pakenčia kitų augalų šaknų konkurenciją. Gali būti auginami ir saulėtoje vietoje, tačiau tuomet būtina užtikrinti pakankamą drėgmės kiekį. Augdamas pavėsyje, epimedis būna ryškesnių spalvų bei gausiau žydi. Tiesioginė saulė gali nudeginti lapus. Ypač jautrūs yra visžaliai epimedžiai.
Dirva visiškai nėra svarbi epimedžiui. Jis puikiai auga tiek sausoje, uolėtoje žemėje, kur kiti augalai negali augti, tiek derlingoje, tačiau gerai drenuojamoje dirvoje. Vis dėlto užmirkusi, labai drėgna dirva apimedžiui netinka. Nuo per didelės drėgmės jis linkęs pūti.
Epimedis sodinamas rudenį, likus kelioms savaitėms iki numatomų šalnų, arba pavasarį, kai šalnos jau pasibaigusios. Sodinant rekomenduojama išlaikyti 30–40 cm atstumą tarp augalų. Taip pat sodinti tokiu atstumu ir nuo kitų sode augančių augalų, kadangi epimedis plinta ir dauginasi šakniastiebiais. Augant jam reikės erdvės.
Šakniastiebiai sodinami negiliai, tiesiai po dirvos paviršiumi. Per giliai pasodinti ima pūti arba nežydi.
Ką dar svarbu žinoti apie epimedžio priežiūrą?
Iš tiesų kartais atrodo, kad epimedis auga tarsi savaime ir jokios priežiūros jam nereikia. Dalinai tai tiesa. Pasodinus, jie toliau auga puikiai, nėra lepūs, įnoringi. Tačiau kaip ir kiekvienas augalas, epimedis klestės ir džiugins žiedais bei spalvingais lapais, jeigu jam bus skiriama dėmesio.
Laistymas. Nors suaugęs epimedis gerai ištveria sausros periodus, tačiau jaunus, tik pasodintus augalus, būtina reguliariai ir gausiai laistyti. Vis dėlto laistant svarbu stebėti, kad vanduo neužsistovėtų, nes epimedis gana jautrus puviniui. Prieš laistant rekomenduojam leisti viršutiniam dirvožemio sluoksniui išdžiūti per kelis centimetrus.
Tręšimas. Kasmet ankstyvą pavasarį rekomenduojama epimedžius patręšti organinėmis trąšomis, kad paskatintumėme jų žydėjimą. Tačiau cheminės trąšos yra nerekomenduojamos šio augalo priežiūroje.
Genėjimas. Anksti pavasarį reikia pašalinti pernykščius lapus, paliekant apie 2–3 cm nuo žemės paviršiaus. Tai atlikti reikėtų prieš pasirodant pirmiesiems pumpurams.
Piktžolių naikinimas ypač svarbus, kol augalas dar jaunas, taip pat miniatiūrinių veislių epimedžiams. Mažuosius epimedžius reikia saugoti, kad piktžolės jų neužgožtų. Didesnieji suformuoja neblogą „kilimą“ patys, tad piktžolėms ten nebelieka vietos.
Mulčiavimas. Epimedžius patariama kasmet mulčiuoti durpėmis ar kompostu.
Žiemojimas. Epimedžiai labai atsparūs šalčiams, tad puikiai žiemoja nepridengti. Jeigu paspaudžia labai stiprus šaltukas, pasitaiko, kad augalo lapai apšąla. Tačiau pats jis išlieka gyvybingas ir pavasarį atželia iš naujo.
Dauginimas. Epimedis gali būti dauginamas sėklomis, dalijant kerą arba ūgliais ankstyvą pavasarį arba vasaros pabaigoje. Hibridines veisles rekomenduojama dauginti tik vegetatyviniu būdu. Sėjant iš sėklų, patariama jas nuimti dar nevisiškai subrendusias ir nedelsiant pasėti, užberiant labai plonu dirvos sluoksniu. Iš sėklų pasėti epimedžiai sudygs kitą pavasarį.
Epimedžio auginimas talpoje
Šis augalas puikiai jaučiasi ir gražiai auga ir auginamas talpoje. Tik vazoną su epimedžiu reikėtų laikyti pavėsyje, toliau nuo tiesioginių saulės spindulių. Be to, parenkamas šalčiui atsparus vazonas, nes epimedis yra lauko, ne kambarinis augalas.
Vazonas turėtų būti apie 30 cm skersmens. Tinka praktiškai bet kokia žemė, tačiau geriau silpnai rūgšti. Priežiūra tokia pati kaip lauke auginamų. Tik gali tekti dažniau laistyti ir būtina pavasarį patręšti.
Be to, vazone auginamas epimedis taip pat turi turėti ramybės periodą žiemą. Jį galima palikti lauke, tik apdengti talpą, kad neperšaltų šaknys.
Kai epimedis išaugs savo vazoną, reikia persodinti į didesnį arba galima sodinti tiesiai į gėlyną.
Epimedžio kenkėjai ir problemos
Šis augalas auginamas praktiškai be didesnių problemų. Kaip minėta, dėl perlaistymo gali kilti puvinys. Taip pat kartais gali susirgti mozaikos virusu ar tapti šliužų pietumis.
Su kuo gėlyne dera epimedis?
Epimedžiai gali būti sodinami vienos ar kelių rūšių gėlynuose po medžiais soduose, parkuose, miško aikštelėse. Gražiai dera su bergenijomis, geltonžiedžiais šlamučiais, pėdlapiais, žiemėmis.
Alpinariumuose, kalvotose vietose geriau sodinti žemaūges ar miniatiūrines epimedžių rūšis. Čia jie gražiai atrodo su žibuoklėmis, melsvėmis, plukėmis, dekoratyvinėmis viksvomis.
Epimedis kaip vaistas: nauda sveikatai
Kaip minėta, kai kurios epimedžių rūšys naudojamos ir medicinoje, jų nauda patvirtinta moksliniais tyrimais. Tačiau epimedžiai plačiai naudojami ir liaudies medicinoje, nors kai kuris jų poveikis kol kas abejotinas.
Epimedis naudojamas:
- kaulams stiprinti;
- kaip hormonas estrogenas;
- sveikatos problemoms po menopauzės spręsti;
- bronchito gydymui;
- seksualinėms problemoms spręsti;
- sąnarių skausmui malšinti;
- kepenų ligoms gydyti;
- kraujo spaudimui mažinti;
- atminčiai gerinti ir kt.
Šaltiniai:
- https://www.gardeningknowhow.com/ornamental/flowers/barrenwort/growing-barrenwort-flowers.htm
- https://www.vle.lt/straipsnis/epimedis/
- https://www.webmd.com/vitamins/ai/ingredientmono-699/horny-goat-weed
- https://www.bhg.com/gardening/plant-dictionary/perennial/barrenwort/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
